Sveiki. Šių metų liepos mėnesį aš su 1973 metų gamybos JAWA 350/360 ir dar trys draugai su Kawasakiais keliavome į pietų europą, tad noriu pasidalinti kelionės įspūdžiais.
2016-ųjų žiemą gavau žinutę iš vieno seno kelionių su Jawomis į Valmierą ir Gdanską kompanijono. Jis paklausė, ar neturiu planų kur keliauti, nes planuojasi atostogas. Taip ir gimė planas išvykti pasivažinėti kur svetur. Pats buvau linkęs važiuoti į rytų europą, tačiau kolega norėjo pamatyti centrinę bei pietų Europą. Kažkada svaičiodamas apie kelionę į Maroką ir ją planuodamas pastebėjau, kad yra labai daug gražių ir įdomių vietų Italijoje. Joje yra vieni aukščiausių Europoje kalnų keliai ir nepakartojamo grožio serpantinai. Pasiūliau keliauti į Italiją, o kolega nedvejodamas sutiko.
Galų gale mūsų kompanija išaugo iki 4 motociklų. Deja, vienas iš motociklų kelionę užbaigė dar Lietuvoje. Galų gale mūsų kompanija buvo: aš su Jawa 350/360 ir trys draugai su dviem Kawasaki motociklais.
Per paskutines keliones padariau išvadas, kad reikia patobulinti JAWA šviesas, nes kalnuose nėra kuoliukų, pagal kuriuos būtų galima orientuotis kur yra kelias. Esant blogoms oro sąlygoms važiuoti su Jawa orginaliomis šviesomis tai tas pats, kas važiuoti pasišviečiant telefonu. Todėl ant JAWA apsauginių lankų sumontavau papildomus LED 30 W žibintus. Kroatijoje (plačiau apie kelionę į Kroatiją parašyta čia ) turėjome gerą pamoką, kai nematėme, jog perdegė galinio žibinto lemputė. Kalnuose buvo blogas matomumas ir vienas sunkvežimio vairuotojas šaukė ant mūsų, jog vos neužmušė. Šįkart į daiktadėžes sumontavau atšvaitus su integruotais papildomomis LED gabaritinėmis bei stabdžių šviesomis. Į motociklą sumontavau posūkių žibintus, “kill switch” bei 12 V lizdą su krovimo indikatoriumi. Į savo daiktadėžes, padarytas iš kanistrų, sumontavau užraktus.
Kelionę pradėjome liepos 9 d. gimtajame Jurbarke (todėl nepavyko sudalyvauti suvažiavime Panevėžyje). Pajudėjome anksti ryte, bet nuvažiavus apie 100 km sustojo vienas iš kolegų Suzuki. Važiuodami pastebėjome, kad iš jo motociklo laša tepalas. Visi žiūrinėjom variklį, tačiau nieko nesupratom iš kur jis teka. Užkūrus motociklą ir pagazavus ant laisvos pavaros pasigirdo keistas garsas. Padidinus apsukas motociklas pats šoko į priekį. Supratom, kad yra problemų su greičių dėže. Atsisveikinome su draugu ir tęsėme kelionę toliau. Tądien planavome pasiekti Vroclavą, tačiau dėl rytinių nesklandumų teko pakeisti planus. Dienos tikslą paslinkome link Lodzės. Į ją atvykome tik apie 22 valandą. Kol visi nusiprausėme, pavalgėme, nuėjome miegoti apie 2 nakties.
Antrosios dienos tikslas - Praha. Mano JAWA nuo pat keloinės pradžios nesikūrė su kojele. Bevažiuodamas supratau, kad mano motociklas prastai kuriasi ir važiuoja dėl per vėlyvo degimo. Deja, neturėjau pasiėmęs indikatoriaus, su kuriuo galėčiau susireguliuoti degimą. Pagalvojau, jog Prahoje turėtų būti kažkas, kas galėtų sureguliuoti degimą - juk čia Čekiška legenda. Susiradau internete kelias vietas, kur remontuoja JAWA motociklus. Deja, nuvykus prie vieno JAWA serviso durys buvo užrakintos. Kaip tik tą dieną buvo išeiginė. Tuomet ieškojau kitos vietos. Niekaip nepavyko rasti, o kiti servisai neatsiliepė. Liko paskutinė viltis - skambinti į JAWA gamyklą. Šiaip ne taip pavyksta prisiskambinti, bet man paaiškino, jog žmogus, galintis sureguliuoti degimą šiandien nedirba - jis bus tik rytoj. Pasiteiravau, ar negalėčiau gauti įrankių ir susireguliuoti pats, tačiau man paaiškina, jog įrankiai yra užrakinti ir be meistro niekas negali jų liesti. Kas belieka…. Nuvažiavau į automobilių dalių parduotuvę, nusipirkau klijų skirtų varžtams ir sustojęs vienoje iš degalinių pradėjau darbuotis. Neturėjau įrankio skirto VAPE magnetui nuimti, tačiau tai nepasirodė didelė problema - su orginaliomis JAWA mentelėmis, skirtomis padangoms montuoti, magnetas lengvai nušoko nuo alkūninio veleno. Beliko išmatuoti 3,5 mm nuo aukščiausio stūmoklio taško, kad nustatyti degimo kampą. Su savimi neturėjau nei slankmačio nei jokio kito matavimo prietaiso. Šovė į galvą mintis, jog 3,5 mm skersmens yra ausinių kištukas. Skamba kiek keistokai, bet toks reguliavimas buvo kur kas geriau negu prieš tai buvęs degimo kampas. Tokiu primityviu metodu sureguliavus degimo kampą motociklą užkūriau kojele ir nereikėjo jo stumti. Tęsėme kelionę toliau. Pavakarop įvažiavome į Vokietiją. Autobamuose kolegos galėjo pasidžiaugti neribojamu greičiu, o aš kaip ir visur, judėjau savo 90-100 km/h greičiu. Apsistojome miestelyje Regensburg prie Dunojaus. Šeimininkė pavaišino mus visus vietiniu alumi.
Trečiąją dieną Bavarijoje aplankėme Noišvanštaino (Baltosios gulbės) pilį ir vakarop pasiekėme Austriją. Apsistojome alpių kalnuose - slidinėjimo kurorte Obergurgl - 1930 m aukštyje. Vakare buvo vos +7 laipsniai šilumos.
Ketvirtosios dienos ir laukiau ir bijojau. Mano Jawa jau labai sunkiai ropojo į 1930 m aukštį, o tądien žinojau, kad Italijoje bus net 2757 m. Ryte pasireguliavau karbiuratorių, išlupau metalinį oro fitrą (palikau tik popierinį) ir pirmyn. Iš ryto dar kilo į kalnus neblogai, o saulei patekėjus šiek tiek vėl pakrito galia, bet važiavo jau kur kas geriau. Pirmasis serpantinas - per Austrijos ir Italijos pasienį einantis Timmelsjoch kelias, kurio aukščiausias taškas - 2509 m virš jūros lygio. Šiame kelyje yra motociklų muziejus. Nepraleidome progos jame apsilankyti ir jame pamačiau net du JAWA motociklus.
Jawa sunkiai, bet pervažiavo visą serpantiną. Kelias buvo išties įspūdingas. Važiuojant keliu atsiveria pasakiški vaizdai, bet ne ką mažiau norisi paganyti akis į po kelią važinėjančias transporto priemones. O jų buvo įvairiausių - nuo 1970-ųjų Porsche iki naujausių Ferrari, daug motociklų, velomobilių, dviračių. Prieš kelionę labiausiai bijojau ne dėl to, kad nepajėgsiu įkilti į kalnus, o dėl to, kad neatlaikys būgniniai stabdžiai. Prieš kelionę pasiruošiau kelis stabdžių trinkelių komplektus, o trinkeles labai kruopščiai pritryniau, kad stabdant liestųsi į būgną visu paviršiumi. Rezultatas viršijo lūkesčius. Jawa stabdė nuostabiai. Nuo įkaitusio stabdžių būgno iš stebulės ištryško tarp rato guolių esantis tepalas. Vėliau įsidrasinau ir stabdydavau tik prieš pat posūkį. Jawa priekinė šakė kaip reikiant susmedavo į priekį, o guldant motociklą mano daiktadėžės net pasiekdavo žemę. Kalno papėdėje jau buvo Italija, >30 laipsnių karštis ir siesta. Vienam Kawasakiui buvo užviręs stabdžių skystis. Ilgiausiai ieškojom visuose kaimeliuose veikiančios degalinės, bet pasirodo per pietus - siestą - jos nedirba. Mums, kur degalinės net esant ekstremalioms situacijoms dirba, tai atrodė neįprasta. Bet, juk čia Italija. Tądien mūsų laukė dar vienas serpantinas - dar didesnis - Passo dello Stelvio. Tai palei Šveicarijos sieną einantis kalnų kelias, kurio aukščiausias taškas - 2757 m. Prieš tokį svarbų iššūkį norėjome kur nors pakeliui pasistiprinti, bet…. Juk siesta, o mes neturim laiko laukti kol atsidarys kavinės, nes strigtumėm nakčiai kalnuose. Laimė, kad turėjome koncervų, dešros, duonos, tad pakeliui papiknikavome ir traukėme toliau. Passo dello Stelvio buvo dar įspūdingesnis už Timmelsjoch. Šiame kelyje posūkiai aštresni, kelias dar statesnis ir siauresnis, o viršūnėje - sniegas.
Važiuodami į nakvynės vietą - Ceto miestelį navigacijoje pasirinkome, kad vengti mokamų kelių…. Jau buvo vakaras, o mes pasukome į keistą kelią. Bevažiuojant pradėjo kelias siaurėti, statėti, pradėjo kelti įtarimų nepjautos pakelės. Bevažiuojant atrodė, kad čia bus kaip filme “Lemtingas posūkis”, bet vėliau supratome, kad papuolėme į serpantiną Passo Mortirolo. Šis serpantinas nebuvo jau toks mylimas turistų. Jis buvo labai siauras, pakelės nepjautos, labai daug augmenijos, mažai eismo, šiek tiek duobių, bet labai daug posūkių. Prieš tai serpantinuose negalėdavome greitai važiuoti, nes pasivydavome kokį automobilį, o čia jau pasismaginom. Buvo keletas momentų, kur atrodė, kad “nebeišimsiu” posūkio arba susidursiu su netikėtai išlindusiu automobiliu, bet milimetrais “ištraukiau”. Kol pervažiavom serpantiną jau buvo sutemę, bet nė kiek nesigailėjom, kad nevažiavom mokamais keliais.
Penktąją dieną perėjom į dar aukštesnį lygmenį. Vykome serpantinais link Gardos ežero. Privažiavome sankryžą, kur turėjome rinktis - ar važiuoti asfaltuotu serpantinu, ar neasfaltuotu ir be atitvarų. Pasirinkom antrąjį. Važiuoti buvo nejauku, nes kelias buvo akmenuotas, o ratui “išspjovus” akmenį visas motociklo galas šoktelėdavo į šoną. Vėliau pakliuvom debesį. Per rūką net nemačiau 10 m priešais važiuojančio motociklo galinio žibinto. Šiaip ne taip pasiekėme Gardos ežerą, jo pakrantėje esantį miestelį Limone Sul Garda ir pravažiavome pro vieną gražiausių pasaulyje kelių - Strada della Forra. Tai kelias kalnų tarpeklyje. Teko važiuoti vienu ilgu akmeniniu tuneliu, kuriame nebuvo jokio apšvietimo ar atšvaito - visiška tamsa.
Į nakvynės vietą skubėjome greitkeliu, nes jau buvo tamsu. Buvo neįprasta matyti apie 22 val. vakaro sausakimšą 3 juostų automagistralę. Atrodo lyg 17 val. važiuotum Konstitucijos prospektu tik visi važiuoja virš 100 km/h greičiu. Norint persirikiuoti niekas net nesiruošia užleisti, o ir kiti eismo dalyviai gali įsirikiuoti į tavo juostą palei pat priekinę padangą.
Šeštają dieną aplankėme Veneciją. Neplanavome joje ilgai užsibūti, nes visi pasakodavo, kaip ten dvokia, tad pagalvojom, kad ilgai ir neištversim. Atvykę į Veneciją susidūrėm su parkavimosi problemomis. Skamba kiek keistai, bet pasirodo ir su motociklu ne visada yra kur prisiparkuoti. Visi parkingai buvo sausakimši. Radom vieną parkingą, kur vos pavyko įtalpinti motociklus. Kolegos kiek bijojo tokiame ankštame parkinge palikti motociklus, bet, nebuvo kitos išeities. Grįžę į parkingą pamatėme, kaip italai važinėja po aikšteles. Vienas italas su motociklu išvažiuodamas iš aikštelės patrankė vieną motociklą, kitą, ir sau ramiai išvažiavo. Venecija paliko išties gerą įspūdį ir joje niekas nesmirdėjo, kaip buvome prigązdinti. Turbūt geru laiku pataikėm.
Vakarop patraukėm link Kroatijos. Važiavome palei Adrijos jūrą, pravažiavome Slovėniją ir pasiekėme Kroatijos kurortinį miestelį Kanegra, kur apsistojome porai naktų. Kaip visada, jau buvo vėlu - apie 23 val., o buvome nevalgę. Nors restorano virtuvė jau neveikė, mums vistiek iškepė mėsos asorti ir dar nemokamai mus visus pavaišino poliglotas padavėjas trimis “stopkėmis” vietinės gamybos gėrimų. Buvo taip skanu, kad įsigijom šių gėrimų juodojoje rinkoje.
Kiek pailsėje, įmerkę kojas į sūrų Adrijos jūros vandenį, aštuntąją kelionės dieną pradėjome judėti link namų. Prisiminėme, ką reiškia sienos kontrolė. Nors kontrolė ir ne griežta, bet Kroatijos-Slovėnijos pasienyje susidarė didžiulė spūstis. Diena karšta, spūstis juda lėtai, o motoras velniškai kaista. Per dieną pravažiavome visą Slovėniją, dalį Vengrijos ir apsistojome kurorte prie Balatono ežero - Hevize. Nepraleidome progos nepasimaudyti Balatono ežere.
Devintąją kelionės dieną gavau gerą streso dozę. Tądien kolegos norėjo aplankyti Vieličkos druskų kasyklas, todėl nusprendėme, kad jie vyksta greitkeliais į kasyklas, o aš ramiai sau judu link Krokuvos, kur laukia nakvynė. Išsiskyrėme, aš užsukau į degalinę nusipirkti transmisinės alyvos. Kelionėje važiuojant ~100 km/h greičiu labai kaito greičių dėžė ir iš jos ištekėjo dalis alyvos. Papildžiau karterį ir tęsiau kelionę vienas per Vengrijos laukus. Bevažiuojant netikėtai dingo motociklo trauka. Važiavo labai sunkiai kol galų gale užduso. Nusistūmiau motociklą į artimiausią degalinę ir pradėjau galvoti įvairius variantus. Po kiek laiko užkūriau motociklą, ir šis dirbo be priekaištų. Užsipyliau degalų ir tęsiau kelionę toliau. Nuvažiavus pora kilometrų motociklas vėl pradėjo dusti, dusti ir vėl užduso. Tuomet nusistūmiau jį į netoliese esantį automobilių servisą. Jame dirbęs vyras nekalbėjo jokia užsienio kalba, tik Vengriškai. Supratau iš jo tiek, kad jis nesupranta apie motociklus, bet pasakė, kad yra netoliese motociklų servisas. Pamaniau, kad man vienodai gali padėti tiek automobilių, tiek motociklų servisas, todėl nusprendžiau remontuotis pats. Tik nežinojau ką remontuoti. Mano draugai tuo metu jau buvo netoli Slovakijos. Pradėjau nuiminėti baką, dūslintuvo alkūnes, išsukinėti žvakes, kol sugalvojau paskambinti Pauliui Jarukui. Pasiguodžiau jam apie problemas, o šis man pasakė: “nepergyvenk, tegul pastovi, atvės, ir važiuok toliau”. Nedėjau daug vilčių į šį sumanymą, bet nusprendžiau pabandyti. Surinkau viską atgal, palaukiau po medžiu, o tądien kepino 34 laipsnių karštis. Užkūriau motociklą, pavažinėjau netoli serviso ir lyg viskas gerai. Nusprendžiau važiuoti link motociklų serviso. Bėda ta, kad servisas buvo visiškai priešingoje pusėje, negu mano kelionės tikslas. Bevažiuojant pagalvojau, kad gal būt su motociklu viskas jau tvarkoje. Įvažiavau į vieną miestelį ir pradėjau po jį važinėtis, tikėdamasis kad vėl pradės streikuoti variklis. Bevažinėjant po miestelį iš namų pradėjo lįsti lauk tamsaus gymio gyventojai. Nusprendžiau, kad geriau man važiuoti link namų. Kurį laiką bijojau greičiau važiuoti, bet įsidrąsinau ir variau virš 100 km/h.
Dėl Jawos iškrėstų pokštų praradau labai daug brangaus laiko. Tam, kad pasiekti Krokuvą buvo du variantai: važiuoti per Slovakiją arba per Čekiją. Per Slovakiją 90 km arčiau, bet per Čekiją greičiau. Nusprendžiau, kad geriau greičiau. Apie 20 val. Vakaro jau buvau Krokuvoje, o mano kolegos į ją atvyko vos valanda anksčiau ir nespėjo nuvykti į druskų kasyklas. Kaip sakoma, neskubėk ir būsi pirmas - svarbu pasirinkti tinkamą kelią
Dešimtąją kelionės dieną laukė 750 km. Kadangi aš buvau jau buvęs Veličkos druksų kasyklose, nusprendžiau į jas nevykti, o važiuoti namo. Tuo tarpu kolegos vyko į kasyklas ir tikėjosi mane pasivyti. Lenkija nebūtų Lenkija, jeigu 30 km atkarpą nevažiuotum daugiau negu valandą. Šalyje buvo daugybė avarijų, kamščių, todėl tempas labai nukrito. Kolegos manęs nepavijo, nes nebuvo kur paspausti - visur tik gyvenvietės, o greitkelių labai mažai. Galų gale grįžau apie 3 valandą į Vilnių. Įvažiavęs į Lietuvą susivilkau beveik visus turimus drabužius, nes šaltis vėrė kiaurai. Net alpių viršukalnėse nebuvo taip šalta, kaip vidurvasarį važiuojant Dzūkijos keliais.
Visa kelionė sudarė 4400 km, beveik 11 dienų, 7 litrus tepalo, 220 litrų benzino. Per kelionę motociklui pakeičiau artimųjų šviesų lemputę, vieną žvakę, reguliavau degimą, dėl nekokybiškų dūslintuvų alkūnių tarpinių nuolat tekdavo paveržti dūslintuvų alkūnių veržles, papildžiau vieną kartą greičių dėžę tepalu, patempiau grandinę ir kelis kartus tvirtinau papildomus žibintus, nes prasisuko jų tvirtinimo varžtai.
Ar galima keliauti su 1973 m. JAWA ? Taip, galima, tik svarbu gerai pasiruošti. Viena iš blogybių - karbiuratorius. Labai gailėjausi, kad prieš kelionę Mikuni karbiuratorių pakeičiau į Jikov. Prie gero greit priprantama. Jikov karbiuratorius ėmė ženkliai daugiau kuro negu Mikuni ir turėdavau problemų su užvedimu. Kita problema - greitis. Važiuojant greitkeliu apie 100 km/h prisiveji sunkiasvorius automobilius, o kai reikia juos aplenkti, susistabdo eismas ir prilimpa prie užpakalio skubantieji. Jeigu nelenksi vilkiko - užkais variklis. Važiuosi ne greitkeliais - važiuosi labai ilgai, nes Europa yra kur kas tankiau apgyvendinta negu mūsų Lietuva.
Taigi, tiek apie mano kelionę
| Prikabinti failai: |
|
2017-jul-13-1-1700-1730-IMG_6008.JPG [ 89.63 KiB | Peržiūrėta 10981 kartus(ų) ] |
|
20170712_153036.jpg [ 79.39 KiB | Peržiūrėta 10981 kartus(ų) ] |
|
20170713_110542.jpg [ 56.6 KiB | Peržiūrėta 10981 kartus(ų) ] |
|
20170713_110632.jpg [ 40.54 KiB | Peržiūrėta 10981 kartus(ų) ] |
|
20170713_112939.jpg [ 53.24 KiB | Peržiūrėta 10981 kartus(ų) ] |
