Šiais laikais jau būna dviračių ir su hidraulianiais diskiniais stabdžiais kurie taipogi spaudžiami rankomis.

Užtai kaina to mineralinio skysčio hidrauliniams stabdžiams 80LT. Kuo mažiau navarotų, tuo geriau

Apie ka jus? Tie kurie stovi garaze. Nelaikydavo ir tarybinei dviratukai.

Nereikia lyginti tarybinio sputniko ar turisto su šiuolaikiniais ar net tuometiniais vakarietiškais.

Rusiško ratai minkštumo kaip sviestas, rėmą galima ant keliuko perpus perlenkti, rankenėlės išklera ir barška jau po kelių tūkstančių kilometrų, bėgių permetimo rankenėlės taip ir nepavyksta gerai sureguliuot, rato stipinai cinkuoti, dėl ko surudija greit ir tada jau nei ištiesinsi, nei be karpymo nuimsi. Beto, kaip pastebėjo vienas dviračių sporto meistrų, kadaise laisvalaikiu tokia technika važinėjęs, net sovietmečiu visi rimtesni dviratininkai keikėsi nuo tokios technikos, mat kas 500km tekdavo perrinkinėt, jei nenori sustot. Sportui nei start šose, nei čempion šose beveik nenaudojo, kas gudresnis, iš "po blato" pavykdavo gauti draugų-komunistų italų gamybos Colnago. Bet, atitinkamai susitvarkę ir tuos tarybinius, chebra tikrai puikiai važinėja.

Iš atsarginių detalių, nusirankiuotų Norvegijoj šrote, susirinkau dviratį. Važiuoju visur, kur reikia: į darbą, mokslus, miestą, "pas mergas", mišką, pelkę, į ežerą(vandenį), į turistinį žygį 1000km. Važiavimas nepasikrovus beveik visad agresyvus, nes taip smagiau. Šokau nekart nuo 0.5m aukščio, paprastų VIENGUBŲ ratlankių nesulanksčiau. Turisto iškart kiaušinis būtų ar lūžtų per siūlę. Kartais reikia pataisyti, bet važinėjant žiemą per ledą ir 0.3m pusnis (darbas, reikia važiuoti kasryt, nesvarbu kas už lango) nuo lietuviškų kelių produkto net neržaveika surudija :) Praminu per metus apie 5t km, užtenka perrinkt dukart ar dar rečiau. Jei baisiai šlapi orai, kartais tenka papildomai persirinkt stebules dėl majonezo (jos apie 90 metų, seno tipo, be "salnykų"). Taip kad apie šiuolaikinės technikos prastumą teigti nereiktų.

Apie kinietišką techniką iš senukų ar maximos nekalbu, tokiu atveju sovietinis tikrai geriau. Sovietinis rėmo geometriją apynormalę turi, nes kopijuotas, ko kiniečiai nesugeba padaryt.

Dėl stabdžių, ką jau ką, bet Sputnikas tikrai juos gerus turi, problemų neturėdavau, stabdydavo super, jei gerai sureguliuoji. Nuo amžiaus platsmase virtusios kaladėlės nėra toks reikšmingas dalykas, nes tų stabdžių geometrija leidžia galingai suspausti. Pabandyčiau pirma nusiriebalinti su 646 ar acetonu ratlankius, su peiliu išlyginti kaladėlių paviršių, tuomet ir jas nuriebalinti ir sušveisti. Dedant reikia sureguliuoti, kad kaladėlės paviršius stovėtų tiesiai į ratlankio stabdymo paviršių. Jei visai akmeninės, praverstų pasikeisti. Taip pat, itin didelė svarba - trosai ir šarvai. Jei ilgai nejudinta arba ilgai naudota - tikrai pripuvę. Pasikeisti viską ar bent išsiardyti ir gerai susitepti. Kartais po trosų tepimo atsigauna nuo "vos stabdymo" iki "čiuožimo vos prilietus rankenėlę".

Manau, ir gerb. Ledūklis bus susidūręs su rankinių stabdžių problemomis ir jų nemėgstąs tik dėl priežiūros trūkumo. Rankiniai stabdžiai sudėtingiau, bet žymiai patogiau. Su kojiniais neprasuksi pedalų atgal iki reikiamo lygio pravažiavimui pro siaurą tarpą, gerai nepaguldysi į posūkį, sunkiau tinkamai dozuoti stabdymo jėgą, tinka tik galui ir tai padaro sudėtingesnę ir sunkesnę stabulę. Plius, nebūna su išoriniais bėgiais. Yra žmonės, važinėjantys be bėgių ir jų nemėgstantys. Bet man tai lygu, kaip mašinoj įmestum trečią bėgį ir svilintum sankabą nuo kiekvienos sankryžos bei nevažiuotum daugiau 80kmh. Kas naudoja dideliems asfaltkeliams mieste ar užmiesty galiu suprasti, kaip sistemos paprastumą ir pigumą, bet vistiek kiekvienąkart stumtis į parodos ar net savanorių kalną pats negalėčiau. O priežiūros net pigi sistema (nekinietiška) daug nereikalauja ir negenda. Taip pat ir tarybinė.

Va kokį laišką parašiau. Atsiprašau už išsiplėtimą