Oldtimers forumas

Mano draugas iš Žemaičių Kalvarijos pasakoja, kad taip jie vadina ratlankį su stipinais ("špikiais"), pvz. dviračio.

Taip su stipinais, bet ne dviračio (sutinku, kad galime vadinti ir dviračio šnekamojoje kalboje) bet pereikim prie pačio ratlankio. Sėkmės.

Jei daugiau minčių nebėra, laikysim mįsle atspėta gerbiamo ciorto.

Nuo XVI a. šaltiniuose minima, kad Lietuvoje „valstiečių vežimų ratai buvo iš vieno gabalo medžio taisyklingos formos stipinais šonuose sujungti“, arba „tekinius daro, išlenkdami medžio šaknis“. Lietuvoje XIX a, II pusėje valstiečiai vartojo dviejų tipų ratlankius; lenktinius, iš vieno medžio gabalo, ir sudurtinius, iš 5-6 gabalų, vadinamų zvanais (žemaičiuose), arba stukais (Sūduvoje, taip pat Jurbarko, Tauragės, Kelmės raj.). Terminai – stukas, dzvanas, reiškiantys ratlankio dalis. Ypač nuo XX a. VI dešimtmečio visoje Lietuvoje pradėta vartoti ratlankiai daugiausiai iš 5-6 beržinių gabalų, o vėliau ir iš 8-10 gabalų. Jei dar neatsibodo dar šiek tiek žinių, iš gabalų sudėtus ratlankius padaryti buvo paprasta, ir juos dirbo visi račiai ir moką vežimus pasidirbti valstiečiai. Kol važiuota medinašiais nekaustytais tekiniais, jų išorinė dalis neobliuota. XIX a. pab. Dzvanai jau obliuojami iš abiejų pusių. Gabaliniams ratlankiams daugiausiai naudota ąžuolas, beržas dažnai uosis, retai guoba, skirpstas ar vinkšna. Visada buvo stengiamasi parinkti ruplį ąžuolą ar beržą (nuo kamieno), auganti laukuose, sausoje vietoje.
Ir kada pamatysite nenudundėjusi negrįžtamai praeitin, palubėje pakabintą ratą, tai žinosite ar tai dzvanas ar ne ir bus puiki tema gurkšnojant alų.
Sėkmės toliau spėliojant.