Cilindrai su neatskiriama galvute predėjo nykti apie 30 metus ir atsirado atskiros galvutės. Tai greičiausiai įvyko dėl jūsų minėtų technologinių priežasčių. Su šlifavimų problemos nėra. Biskeli daugiau darbo ir kantrybės.
Dėl originalumo problema yra, ir mums ji gan sudėtinga. Mūsų, ''rytų" krašte yra paprasčiau atsirinkti kas ne taip, nes kas būdavo nupjaunama ar priburiama donorais paprastai tapdavo mums gerai pažystami IZai ir eMkos. Vakaruose situacija kiek kitokia. Dažniausiai daiktas būna originalus, ypač iš už balos, detalių pakako ir būrti poreikio nebuvo. Pagrindinė neoriginalumo priežastis, turėti komfortiškesnį, patogesnį eksploatuoti daigtą. Paprastai tai būdavo elektra, apįvietimas, amortizacija, valdymas.
Dėl originalumo tardyti šeimininką beprasmiška, paprasčiausiai jis gali meluoti arba nieko nežinoti. Čia jau reikia padirbėti perkančiajam ir max viską išsiaiškinti (dėkui Bill Gates), tai nėra labai sudėtinga. Perkant reikia dairytis kuo toliau į vakarus, daugiau šansų, kad daiktas bus originalus. Buvusio soc. lagerio šalyse bus daugiau apgaulės, "novodielo" ir panašiai. Restauracijai geriausiai rinktis daiktą kur matosi, kad tai yra vientisas, neardytas, apšiuręs dalykas. Perkant surinktą iš dalių, mokėsi kiek mažiau, bet gausi "skulpūrą", kurioje trūks begalės smulkmenų kurios kainuos pasakiškus pinigus, o ir surinkti jas ir parsisiųsti dar begalė laiko. Panašiai ir su išardytu pirkiniu. Gerai jeigu ardytojas buvo tvarkingas ir viskas idialiai sudėta ir išlaikyta (taip beveik nebūna, nors pasitaiko), o jeigu tas daiktas dar per rankas nuėjo, tada nieko gero nesitikėk. Pirkdamas "skulptūrą ar išardyta vertinčiau pagrindinių mazgų ir matomų originalių dalių vertę. Svarbiausiai "išjungti" tą diiidelį įsigijimo norą ir bandyti blaiviai, paėmus kokį 100- 150, ramiai viską apmastyti (bet taip nebūna).