Oldtimers forumas

Plastikinė svajonė

Pasakyk bet kuriam vokiečiui tik vieną stebuklingą žodį: Trabant. Ir išvysi kaip jo veide atsispindi visa gama jausmų. Atrodytų maža mašinėlė, nuo asfalto neįmanoma įžiūrėti. Tuo tarpu rytų vokiečiai dėl jos lipo ant sienos. Vieni perkeltine prasme - dėl galimybės ją įsigyti, eilėje tekdavo stovėti dešimt, o neretai ir daugiau metų. Kiti tiesiogiai, nes Vakarų Vokietijoje Trabantais niekas nevažinėjo.

Gyvenimas beveik nusisekė

Trisdešimt metų Eberhardas Kripendorfas dirbo Noies Doičland (nežinau kaip vokiškai) laikraštyje. Jis nerašė apie Honekerio vizitus, nerašė straipsnių tema "Mokytis iš Tarybų Sąjungos - mokytis laimėti". Buvo jis beveik nepastebimas kuklus korektorius, tačiau dauguma jo kursiokų iš Leipcigo universiteto germanistikos fakulteto atvirai jam pavydėjo - nejuokai juk dirbti Berlyne, CK organuose! 1987 metai. Kartą į metus senojo Leipcigo centre Eberhardas susitikdavo su bendrakošiais, gurgšnodavo saldoką Bockbier ir dejuodavo: didžiausia gyvenimo svajonė vis dar neišsipildžiusi. Taip, jis kelis kartus važiavo su savo brangiausiąja Lota į broliškąją Bulgariją atostogauti Auksinių kopų kurorte, prieš porą metų praleido vasarą Garguose, prieš metus žmonos brolis - VDR Valstybinio saugumo ministerijos majoras "suveikė" jiems kelialapį į uždarą vilą prie Rostoko. Gyvenimas lyg ir nusisekė: paaugo gražuolė dukrelė Elkė, prieš metus jų bute buvo atliktas planinis remontas, o dvi savaites metuose Kripendorfų šeima, kaip VDR sodininkų-mėgėjų sąjungos narė, praleisdavo savo vasarnamyje netoli Potsdamo, augino rožes ir net visai netikėtai gavo diplomą kažkokioj parodoj Erfurte. Bet savos mašinos, nors ir mažos, Eberhardas neturėjo.

Paprasta, patikima, socialistiška

Eberhardas savo svajonės istoriją žinojo puikiai. Iškentėjo ir suprasto. Specialiame albume saugojo visas žinutes apie ją, iškirptas iš laikraščių.
Kai Berlinas pasidavė, vėjas išsklaidė parako dūmus, o rytinė Vokietijos dalis virto sovietų okupacine zona, jos gyventojai nieko nelaukę puolė kurti socializmą.
Nacionalizuoti Cvikau Auto-Union cechai, prieš karą buržuazijai gaminę Horch ir Audi automobilius. Čia 1948 metais atnaujinta prieškarinio DKW F-8 modelio gamyba, naujasis modelio pavadinimas - IFA.
Mažylė staigiai užsitikrino milžinišką populiarumą ne tik jaunoje respublikoje, bet ir už jos ribų. Nejuokai. Šiomis mašinėlėmis lakstė Leningrado 1-ojo taksiparko vairuotojai. Paprastumas ir patikimumas - pagrindiniai jos privalumai. Automobilyje tiesiog nebuvo tokių gedimų sukelėjų kaip benzino pompa, paskirstytojas - jį pakeitė dvi babinos, kiekvienam cilindrui po vieną:), vandens pompa - vandens cirkuliaciją užtikrino temperatūrų skirtumas. Po metų atsirado naujas F-9 modelis, su trijų cilindrų širdimi. Įdomu tai, kad F-9 buvo leidžiamas ir Vakarų Vokietijoje. Tačiau buvo akivaizdžių skirtumų: gamyba ten pradėta metais vėliau, mašina turėjo prieškarinį dviejų cilindrų variklį ir buvo leidžiama net iki 1963 metų, tuo tarpu VDR analogas užleido pozicijas Vartburgui visu dešimtmečiu anksčiau.

Duroplastas

Tai buvo tik gėlytės. Cvikau parengė tikrą bombą, kuri turėjo iškelti socialistinį automobilį visa galva aukščiau buržuazinės automobilių pramonės. Naujajam automobiliui plastikiniu kėbulu priskirtas indeksas P-70 Zwikau. Tokiu dalyku tais laikais galėjo pasigirti nebent Chevrolet Corvette, brangus, mažaserijinis automobilis. Duroplastas - taip buvo pavadinta medžiaga kėbului, sukurta VDR specialistų. Be to, automobilis sutrumpėjo, nors kabinoje atsirado dar daugiau erdvės. Mašina gavo 12-kos voltų elektroįrangą ir modernesnį karbiuratorių. Nors variklio darbinis tūris ir nepasikeitė, tačiau dėl didesnio suspaudimo laipsnio, mašinos galingumas ryškiai padidėjo. Automobilio serijinė gamyba prasidėjo 1955 metais, o po keturių metų jis užleido vietą Trabantui - mašinai, tapusiai legenda.
1964 metais tai buvo labai rimta mašina su dvitakčiu dviejų cilindrų varikliu, išvystančiu 26 a.g. galingumą, kuris leido įsibėgėti iki 100 km/h. Dviejų durų kėbulas iš plastiko pritaikytas važiuoti 4-iems žmogėnams. O prietaisų skydelyje - tik spidometras. Kuro lygis buvo matuojamas tam skirta liniuote, žodžiu, rankiniu būdu. Automobilis buvo varomas dvitakčiu mišiniu: tepalas maišomas su 78 oktaninio skaičiaus benzinu.

Taupkasės pažyma

O 1976 metais įvyko tai, kas nebuvo pažymėta Eberhardo iškarpose, bet buvo be galo svarbu jo šeimai. Būtent tada, sutaupius privalomus 10 tūkstančių markių, šeimos galva kreipėsi į skyriaus viršininką su prašymu pirkti mašiną, pridedama ir taupomosios kasos pažyma. Eberhardas pasiruošė laukti, jis puikiai suprato, kad net jo padėtis negarantuoja greito mašinos įsigijimo. Gerai žinojo, kodėl jo kaimynas, mėsinės savininkas, taip greitai įsigijo Trabantą, padėjo tetulė iš Bavarijos, pridėjusi tuos velnio neštus 5 tūkstančius vakarietiškų markių.

Dovana

Nuosavą Trabi Eberhardas gavo beveik kaip dovaną 55-tam gimtadieniui - 1988 metų rudenį gavo ilgai lauktą laišką. O kai mašiną reikėjo atsiimti iš stovėjimo aikštelės, Eberhardui iš susijaudinimo ėmė drėbėti rankos ir kojos, jis greitai pamiršo viską, ko buvo išmokęs vairavimo kursuose. Prie vairo teko sodinti 19-os metų Elkė, kuri irgi buvo išlaikiusi vairavimo egzaminus.
Vakare Eberhardas su žmona atidarė butelį kolekcinio bulgariško brendžio. Pirmoji kelionė į vasarnamį - taip nusprendė visa šeima. Pusę valandos Eberhardas sėdėjo prie vairo ir kaupėsi, paskui nerangiai įjungė pavarą, nuspaudė ekseleratoriaus pedalą ir tuoj pat sparnu užkliudė ketaus stulpą. Kai Lota švelniai palietė jo petį ir mandagiai paklausė, ar nereikėtų pavaikščioti į automobilistų kursus, Eberhardo nervai neišlaikė, jis išlipo iš mašinos ir mintyse smarkiai trenkė plastikinėmis mašinos durelėmis. Jis suprato, kad niekada nebesugebės vairuoti.
Dabar prie vairo Elkė. Ji suorganizavo plastikinio sparno remontą sovietų kariuomenės dalinyje. Eberhardas pats vaikšiojo ir kontroliavo, kaip rusai taiso jo automobilį, - pasirodo nieko gudraus nereikėjo: sluoksnis medžiagos, sluoksnis epoksidinių klijų, špaklis ir dažai. Net pinigų nepaėmė. Eberhardui tai nepatiko, kokia proga leitenantas neima pinigų. Elkė viską išaiškino: Vladimiras ne kadrinis karininkas, čia tarnaus tik dvejus metus, jis nori tapti tarptautiniu žurnalistu, o jai padedant mokosi vokiečių kalbos.
Korektorius tik atsiduso. Prisiminė kaip pats būdamas studentu, padėjo mokytis vokiečių kalbos vienai bulgarei, tiesa, dar iki pažinties su Lota.
1988 metai. Perestroika. Iki Berlyno sienos ir Eberhardo Kripendorfo griuties liko keli mėnesiai. Bet žurnalistas negalėjo net įtarti, kad kartu su VDR mirs ir jo auksinė svajonė. 1991 metais Trabant gamyba nutraukiama.
Golfų ir Kadetų srautas iš vakarų beveik švariai nuplovė Trabantus nuo rytinių Vokietijos žemių kelių ir gatvių. Elkė ištekėjo už Vladimiro, jis nusprendė likti armijoje, o jo dalinį perkėlė į Kaliningrado sritį. Prieš metus pensininkai Kripendorfai buvo pas juos svečiuose, Elkė vis dar važinėja Trabi.
Eberhardas švelniai paliečia jau pajuodusius plastikinius Trabanto, kiekvieno VDR piliečio svajonės, šonus.

(paimta iš www.lithill.lt)