Oldtimers forumas

KAI AUTOBUSAI BUVO GELTONAI RAUDONI…
Technikos progresas - tai lyg negailestingos girnos, permalančios perkeltine, o kai kada ir tiesiogine prasme dar vakar inžinerinės minties viršūne atrodžiusias konstrukcijas. Vienas po kito pasirodantys nauji automobilių modeliai išstumia ankstesnius, juos keičia dar naujesni, ir ilgainiui tik senos nuotraukos ir dokumentinių juostų kadrai dabartinių penkiasdešimtmečių ir vyresnių atmintyje atgaivina vaikystės dienų vaizdus, kai miestų gatvėmis riedėjo geltonai su plačiomis raudonomis juostomis dažyti autobusai, įgilintais lyg akys po kakta priekiniais stiklais.

Tiesą sakant, autobusą, neretai dar trofėjinį, pokario metais Lietuvoje galėjai pamatyti tik didesnių miestų gatvėse. Kitur keleivius vežiojo sunkvežimiai su greitosiomis iš medžio sukaltomis būdomis ir metalinėmis kopėtėlėmis gale. Daug kur rajonuose jie važinėjo iki autobusų KAG serijinės gamybos pradžios. Mat pirmąjį dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo pabaigos tuometinėje TSRS katastrofiškai trūko autobusų. Vienintelį didesnės talpos 60 vietų sudėtingą dyzelelektrinį ZiS-154, tinkantį tik dideliems miestams, tuomet gamino Maskvos gamykla, ZiS („Zavod imeni Stalina” - Stalino vardo gamykla), o visi kiti miestai keleivių vežimo problemas turėjo spręsti patys. Tai reiškė gamintis autobusus vietoje.

Taip šalyje pridygo didesnių ir mažesnių įmonių, tiražavusių ant GAZ-51 važiuoklės pagamintą autobusą GAZ-651. Toks, beje, buvo ir pirmasis KAG modelis. Aišku, ilgai taip tęstis negalėjo. Tais laikais sprendimai būdavo priimami labai greit, ir vykdyti juos reikėjo nedelsiant. Tad kai ZiS vadovybė gavo nurodymą sukurti mažesnį ir paprastesnį autobusą nei ZiS-154, naujas modelis, pavadintas ZiS-155, nuo gamyklos konvejerio ėmė riedėti jau 1949-aisiais.

Naują universalios paskirties autobusą jo konstruktoriai, taupydami laiką, sukomponavo iš jau įsisavintų serijinėje gamyboje elementų ir agregatų. Berėmio laikančiojo kėbulo detales, išorės panelius, įstiklinimą, sėdynes, duris, apdailos detales, įskaitant įvairiaspalves lemputes stogo priekyje ir šonuose, taip pat kėbulo gamybos technologiją - kniedijimą - jie panaudojo nuo ZiS-154 (todėl abu šie modeliai buvo panašūs tarpusavyje, bet nepanašūs į jokį kitą Europoje gamintą autobusą). Galinis tiltas, lingės, pavarų dėžė panaudoti nuo sunkvežimio ZiS-150, o štai variklį teko parinkti šiek tiek galingesnį - 95 AG, montuotą į visureigius ZiS-151. Priekinį tiltą, vairo mechanizmą, kardaninę pavarą teko sukonstruoti naujai.

ZiS-155 buvo sumanytas kaip pereinamasis modelis, todėl į tokius esminius trūkumus kaip tikrai nepatogus dėl net 3-jų stačių laiptelių ir siaurų durų įlipimas į saloną, priekyje įrengto variklio keliamas triukšmas ir vibracija, niekas nekreipė dėmesio. Svarbu buvo laiku raportuoti, jog naujas autobusas gaminamas serija.

Šešių cilindrų variklį konstruktoriams teko pastumti dešiniau nuo autobuso išilginės ašies, nes nebūtų užtekę vietos vairuotojui, sėdėjusiam kabinoje, į kurią patekdavo per nepatogiai virš priekinio rato įrengtas atskiras dureles kairiajame kėbulo šone. Keleivius šiame modelyje daugiausia vargino triukšmas ir prasta ventiliacija (vasarą buvo šiek tiek lengviau, nes galima pakelti langų stiklus), o vairuotojas, nuo salono atskirtas įstiklinta pertvara, jautėsi dar blogiau: triukšmingas variklis skleidė stiprų benzino ir atidirbusių dujų kvapą, spinduliavo karštį. Nepadėdavo ir priekyje, abipus siauro chromuoto falšradiatoriaus, įrengtos atidaromos ventiliacinės durelės.

Šiandienos supratimu, ZiS-155 - nedidelis autobusas. Jis talpino 50 keleivių, iš kurių 26 sėdėjo. Kėbulo ilgis - 8260 mm, bazė - 4090 mm, svoris - 6,3 tonos. Zisas sugebėjo pasiekti 65 km/h greitį, sunaudodamas 100 kilometrų kelio iki 36 litrų A-66 markės benzino.

Pradėjusi 155-ojo gamybą, ZiS labai greitai kelis kartus padidino gaminamų autobusų kiekį, o to ir buvo siekiama. Po kelerių metų, šeštajam dešimtmečiui įpusėjus, šie standartiniai geltona spalva su plačia raudona juosta aplinkui dažyti autobusai tapo pagrindiniais miesto ir tarpmiestiniuose maršrutuose visoje TSRS. Visi pamiršo, kad 155-asis - laikinas sprendimas. Vairuotojai ir remontininkai keikė konstruktorius, atrodo, net nepagalvojusius, jog autobusą teks aptarnauti ir remontuoti - daugelis mazgų buvo beveik neprieinami. Antra vertus, prastais keliais pasižymėjusioje ir chroniško atsarginių dalių stygiaus kamuojamoje šalyje palyginti paprastos, su populiariu sunkvežimiu unifikuotos konstrukcijos, nebijąs žvyrkelių autobusas tuo metu buvo bene vienintelė priimtina išeitis. Turėjo ZiS-155 ir keletą naujovių: pavyzdžiui, tai buvo pirmasis pokarinis automobilis su kintamos srovės generatoriumi (montuojamas nuo 1955 metų), o durų valdymas - distancinis su pneumopavara. Konduktorė sėdėjo ant jai skirtos nedidelės sėdynės prie galinių durų ir duodavo vairuotojui signalą uždaryti duris, patraukdama dešinėje išilgai salono virš langų nutiestą laidą.

Kadangi iš karto buvo žinoma, jog autobusas dirbs ir miesto, ir užmiesčio maršrutuose, jo salone pasistengta įrengti kuo daugiau sėdynių. Dvivietes tamsiai ruda dirbtine oda aptrauktas sėdynes montavo abiejose salono pusėse, paliekant tarp jų vos 50 centimetrų pločio tarpą. Įsivaizduojate, kaip sunku būdavo sausakimšame autobuse prasibrauti iki durų! Salono priekyje ir gale buvo plačios minkštos sofos per visą autobuso plotį. Skirtos 5 keleiviams, susispaudus jos talpino ir šešis, ir septynis žmones. Kaip ankšta bebūtų, svarbu kad važiuoji!

Šiandien nesutinkamas kėbulo konstrukcijos ypatumas - gale padarytas buferį beveik siekiantis didelis į viršų atverčiamas liukas. Atrodo, kam jis, jei gale nieko nėra, tik keleivių sėdynė. Bet viskas turi savo paaiškinimą, ir šis liukas nebuvo atsitiktinumas. Karo atveju ZiS-155 turėjo tapti sanitariniu autobusu: per šį stačiakampį liuką į pertvarkytą saloną būtų įstumiami neštuvai su sužeistaisiais…

Lietuvoje ZiS-155 eksploatavo visų didžiųjų miestų autobusų parkai. Iki 1958 metų tai buvo pats svarbiausias autobuso tipas. Bet štai pasirodė naujų modelių autobusai ZiL-158, LAZ-695, Kauno autobusų parkas gavo „Ikarus-60”, ir „zisų” ėmė gana greit mažėti, jie buvo nurašomi, perduodami įvairioms organizacijoms. Daugelyje rajonų centrų galima buvo matyti žalsvai nudažytus nebevažiuojančius „155-sius”, paverstus DOSAAF tirais. Vėliau ne vienas senas autobusas nukeliavo į besikuriančius kolektyvinius sodus.

Vilniaus senovinių automobilių klubo nariai 1981-ųjų rudenį vieną iš paskutinių Vilniaus autobusų parko „zisų” kaip tik ir rado pakeliui į Nemenčinę įsikūrusių sodų pakraštyje. Nuniokotas, į žemę įaugęs autobusas dar galėjo būti išgelbėtas, jei būtų spėta pargabenti jį į miestą restauracijai. Per keletą talkų pavyko autobusą pastatyti ant ratų ir nuvilkti į patogesnę aikštelę. Tačiau pavasarį, kai autobusų parko vilkikas atvyko partempti veterano, vieta, kur jis stovėjo, buvo tuščia - kažkas suskubo parengtą buksyravimui „zisą” pasisavinti. Pats paskutinis važiuojantis ZiS-155 ilgą laiką tarnavo Vilniuje. Tiesa, jis nevežiojo keleivių, o į varžybas gabendavo kartingus. Štai kada pravertė konstruktorių sumanytas didelis liukas gale. Savininkai žadėjo jį atiduoti senovinių automobilių klubui „Rieduva”, bet prasidėjus privatizacijai, šis pažadas buvo pamirštas, ir senasis „zisas” kažkur iškeliavo…Tiesą sakant, gaila - išlikusių to laikotarpio autobusų nebeturime nė vieno.

Liucijus Suslavičius
(perkelta iš www.cargo.lt)