Šis puslapis atspausdintas iš DELFI interneto vartų.
Adresas
http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=8322545 Senoviniai automobiliai: širdžiai miela investicija
Rusnė Dagytė, Žurnalas "Kelias"
2005 gruodžio mėn. 22 d. 13:01
Senesnius automobilius gatvėje dažnai palydime niekinančiais žvilgsniais ir dar priduriame: „gelda“. Visai kitą vertę įgyja įprastas vartotojo sąmonei laiko ribas peržengę senoviniai automobiliai. Dėl jų aukcionuose pešasi kolekcininkai, pasiryžę už vienetinius egzempliorius pakloti ne vieną milijoną, jų savininkai eina iš proto dėl nepriekaištingo tobulumo, restauravimui sukrapštydami paskutines santaupas, o į gatvėmis riedančias antikvarines transporto priemones susminga susižavėję ir smalsūs žvilgsniai.
Senovinių automobilių specialistas Mantas Šapoka investicijas į senovinius automobilius lygina su investavimu į nekilnojamąjį turtą ar meno dirbinius. „Tačiau paveikslą galima tik pakabinti ant sienos, o automobiliu galima važinėtis, juo džiaugtis“, – skirtumų įžvelgia žinovas.
Pasak jo, Lietuvoje senovinių automobilių mėgėjų nėra itin daug. „Užsienyje tai labai populiaru, o Lietuvoje kol kas situacija liūdna. Pavyzdžiui, už mus daugiau senovinių automobilių turi kaimynai latviai“, – sako specialistas ir priduria, kad mums, matyt, dar neatėjo laikas.
Šių automobilių mėgėjai pastebi, kad tai tikrai nemažai kainuojantis ir dažniausiai turtingų ar pasiturinčių žmonių hobi.
Netradicinių automobilių klubo „Auto Era“ prezidentas ir įkūrėjas Artūras Tatarūnas tikina, jog antikvariniai automobiliai – itin brangus hobi. „Kas žaidžia krepšinį, kas golfą, o kas – su automobiliais“, – senovinių automobilių gerbėjų išlaidas teisina jis.
Susidomėjusiam senoviniais automobiliais tokią transporto priemonę surasti ir įsigyti nėra sudėtinga.
Rimantas Lukauskas, senų ir retų automobilių klubo „Diližanas“ pirmininkas, sako, kad yra keli būdai, kaip surasti senovinį automobilį. Visų pirma – tradiciniai: spauda ir internetas. Anot jo, lietuviškose interneto svetainėse jau galima rasti 50–60 metų senumo automobilių. Be to, automobilių ieškoma ir pasitelkiant draugus bei pažįstamus. „Taip ir gaudome, tikriname gandus“, – paieškos procesą apibūdina R. Lukauskas.
Bendrauja klubuose
„Auro Era“ įkūrėjas A.Tatarūnas pabrėžia, jog ieškant senovinio automobilio gali padėti specializuoti klubai. „Tam jie ir kuriami, kad informacija būtų kuo lengviau dalijamasi tarp panašius pomėgius turinčių žmonių“, – pabrėžia jis.
Pasak A.Tatarūno, paprastai tokių klubo nariai turi daug informacijos ir netgi padeda svečioje šalyje surastą automobilį pargabenti į Lietuvą.
M. Šapoka pastebi, kad surasti automobilį išties nesudėtinga, tačiau iškyla kitas klausimas – kaina. Senoviniai automobiliai turi savo kategorijas ir nuo jų priklausančias kainas rinkoje. Retas kuris lietuvis galėtų įsigyti idealios būklės važiuojantį antikvarinį automobilį – pradinės jų kainos Vakarų Europos aukcionuose siekia šimtus tūkstančių eurų. „Viskas priklauso nuo kišenės“, – apibendrina specialistas. Pasak jo, senovinio automobilio vertė gali būti ir vos tūkstantis eurų, o galima nusipirkti ir kelis milijonus kainuojantį automobilį. „Neseniai buvo parduotas šešis milijonus eurų kainuojantis „oldtaimeris“, – mini vieną įspūdingesnių sandorių M. Šapoka.
Automobilio įsigijimas – pirmas, bet toli gražu ne paskutinis žingsnis. Kadangi retas įsigytas automobilis būna idealios būklės, jį reikia restauruoti. O čia jau teks apsišarvuoti kantrybe – procesas truks kur kas ilgiau nei kelis mėnesius, tam gali prireikti ir kelerių metų.
Lietuviai nebūtų vadinami auksarankiais, jei senovinių automobilių nesugebėtų restauruoti patys. Restauruojama dažniausiai garažuose, dažnas šių automobilių mėgėjų klubas turi savus – patikrintus ir patikimus meistrus.
A. Tatarūno teigimu, lietuvių meistrams reikiamos kvalifikacijos užtenka, tačiau restauravimui prireikia nemažai pinigų, specialios technikos ir medžiagų. „Darbas kainuoja – čia ne „golfuką“ į turgų paruošti“, – vaizdžiai lygina jis.
M. Šapoka tvirtina, kad Lietuvoje veikiančios Sauliaus Karoso restauracinės dirbtuvės – vienintelė oficiali automobilių restauravimo vieta Lietuvoje ir visose Baltijos valstybėse. „Yra žmonių, kurie restauruoja automobilius garažuose, bet tai gali užtrukti ir ketverius ar penkerius metus, o dirbtuvėse dirba 15 žmonių – tai kaip gamykla“, – akcentuoja specialistas.
R. Lukauskas pastebi, jog užsienyje kuriasi specializuotos įmonės, atskiros gamyklos, užsiimančios automobilių restauravimu, tačiau Lietuvoje tai nėra populiaru – tiesiog per maža rinka.
Ieško originalių dalių
Restauraciją senovinių automobilių mėgėjai apibūdina kaip automobilio aukštos kokybės atkūrimą iki gamyklinės būklės, lyg jis būtų ką tik nuriedėjęs nuo konvejerio, o kartais ir geresnės.
„Diližano“ klubo pirmininkas aiškina, jog restauravimo standartus automobilis atitinka, kai 80–85 proc. dalių yra senos, originalios – būtent tų meto ir to gamintojo. Jei dalys neoriginalios, toks automobilis didelės vertės neturės, o jo prikėlimo antrajam gyvenimui procesas paprasčiausiai vadinamas remontu ar automobilio atnaujinimu.
Restauruoti nėra paprasta. „Renkami brėžiniai, techniniai duomenys“, – pasakoja R. Lukauskas.
A.Tatarūno teigimu, meistrai siekia atkurti viską, kas įmanoma. „Pavyzdžiui, vokiškio „vabalo“ visas dalis dar galima įsigyti, nes visos jos yra gaminamos“, – sako jis.
Senovinių automobilių dalių galima įsigyti ir turguose Latvijoje ar Lenkijoje, jomis keičiamasi ir įvairių renginių, sąskrydžių metu.
Restauravimo kaina priklauso nuo to, kokios būklės yra automobilis. Tačiau senovinių automobilių entuziastai neslepia, kad antikvarinio automobilio atkūrimas naudingas finansiškai. Investavus į standartinį automobilį jo vertė nelabai keičiasi, o senovinis automobilis, iki restauracijos kainavęs 100 tūkst. Lt, dar tiek pat įdėjus į restauraciją, gali kainuoti ir arti pusės milijono.
Tiesa, investuojant verta nepamesti galvos – nes jei perkamam automobiliui trūksta kurio nors tilto ar variklio, verta pagalvoti, ar apsimokės mokėti ir gaišti laiką ieškant brangių dalių. Originalus variklis ir transmisija yra labiausiai vertinami.
Kitas pinigų šaltinis, kurį kartais praktikuoja senovinių automobilių savininkai – jų nuoma ypatingoms progoms. Tačiau paprastai tai būna ne patys seniausi ir brangiausi modeliai, o automobiliai, kurių rinkoje galima nesunkiai surasti.
Kolekciniai automobiliai
Pirmiausia reikėtų apibrėžti, kas yra kolekcinis automobilis, kurio įsigijimas ir atkūrimas bus ne tik įdomus, bet ir naudingas. Pasitelkėme specialistų, sukūrusių senovinių automobilių gerbėjų svetainę
www.oldtimer.lt patarimus: „Palyginkime dvi situacijas. Pirmoji: Jūs nusipirkote limuziną BMW 321, kurių į rinką išleista daugiau nei 100 tūkst., visiškai sukomplektuotą, už 5 tūkst. EUR. Įdėjote restauruodami dar 35 tūkst. EUR, o automobilio reali vertė dabar – 20 tūkst. EUR, ir reikalingas jis tik jums, niekam kitam jis jokių šiltų jausmų nesukelia. Antroji situacija: „Horch 853“ iki restauracijos, pilnai sukomplektuotas, kainuos 100 tūkst. EUR, atkūrimas (gerose dirbtuvėse) dar kainuos 100 tūkst. EUR, bet galiausiai jo kaina bus 400 tūkst. EUR“, – kolekcininkų matematikos abėcėlę dėsto žinovai.
Garsūs pasaulio kolekcininkai paprastai renkasi išskirtinius automobilius. Būna keli įdomių automobilių tipai – dažniausiai jie turi specialiai užsakytus kėbulus ir būna išleisti nedidelėmis serijomis. Tokie automobiliai buvo elitiniai dar savo gamybos metais, taigi ir dabar jie kainuoja nemažai.
Dažniausiai gaminta pagal specialų užsakymą arba mažomis serijomis. Dar gali būti įdomios konstrukcijos automobilis su varikliu nuo 8 iki 16 cilindrų. Idealus variantas, jei automobilis yra ir įdomiu kėbulu bei neįprastu varikliu.
Jeigu jums pavyko rasti automobilį, atitinkantį bent vieną minėtų sąlygų, lūkesčiai išsipildys tik tuomet, jei restauruosite jį vienoje vietoje – patikėję profesionaliai dirbtuvei arba savo garaže. Jei važiuoklę patikėsite vieniems, kėbulą – kitiems, o saloną – tretiems, už bendrą rezultatą atsakingų neliks, be to, galima lengvai pamesti nemažą dalį originalių dalių vežant ir saugant garažuose. Nereikia pamiršti ir to, kad reikia tūkstančius kartų matuoti ir atitaikyti kiekvieną dalį, visa tai turi atlikti tas pats meistras.
Žinovai pataria pradėjus kolekcionuoti senovinius automobilius neapsikrauti menkaverčiais eksponatais.
„Nereikia tapti visokio šlamšto supirkėju, besitikinčiu kada nors viską restauruoti. Tai neįvykdoma. Įsivaizduokite, kiek lėšų ir laiko iššvaistysite, o reali restauracijos vertė ir trukmė tiek pigaus, tiek brangaus automobilių praktiškai yra panaši“, – pataria specialistai.
Jei visgi išsirinkote nerestauruotą automobilį, teks apsiginkluoti kantrybe ir tam tikra suma, norint atkurti patikusią retenybę iki pirmos kategorijos lygio ir ieškant literatūros apie dalis ir priežiūrą.
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
