Oldtimers forumas

Gaila, bet kai aš buvau, buvo didelis rūkas ir nieko nesimatė nuo kalno. Vietomis atrodė, kad kelias virš bedugnės. Įspūdingas kelias.

Neringos keliukai teikia nemazai dziaugsmo lekiant, cia butu tikras rojus

Siuolaikinis sunkusis trasnoprtas turi puiku itaisa - retarderi (turintys automatine pavaru deze - kalnu rezima). Stabdziu praktiskai nenaudoji, bet jeigu jis neveikia (ar veikia ne visa jega), tada jau liudniau buna Aisku, su 20t svorio geriau neissibegeti daugiau kaip 60km/h. Labai nerekomenduoju lankyti kalnus automobiliais, kur sumontuota automatine pavaru deze. Aisku, leistis imanoma, bet ne taip patogu.



Zemeje kiekviena bedugne turi dugna - pasigrozek Tas pats Trolstigen:

Jei su tokiais kalnais ir važiuoji paprasta mašina, ventiliuojami stabdžiai - didelis privalumas. Dauguma visais metų laikotarpiais vistiek ant žemo bėgio. Tegu dėžei ir bus nesveika, bet norvegai visai kitaip žiūri į tuos gedimus(Pvz apie tragiškai byrančias Chryslerio mechanines dėžės, norvegas pasakė: aš mėgstu šitą mašiną, taip, dėžės byra, tiesiog, retkarčiais ateina laikas ją pasikeisti ir tiek). O prarast stabdžius tokioj nuokalnėj tikrai nekas.

Vairuoti pačiam neteko, bet sėdėt šalia irgi nepakartojamas jausmas, kažkas tokio užkabinančio. Kai leki šalia šlaito, kaikur, kaip minėjo, net nėra bortelio, o per keleivio langą matos, kad apačion geras šimtas metrų.
Ir kelias toks siauras, kad du lengvi prasilenkt gali tik užvažiuodami ant krašto, dar arčiau šlaito. Susitikus su fūra - keli šimtai metrų atbuliniu bėgiu iki prasilenkimo aikštelės. O kai susidaro kelių ar keliolikos mašinų eilė (pvz būna užpila kokį tunelį ir kol išpompuoja, reikia gerai palaukt), tai jom visom gali tekti taip pavažiuoti. Neįsivaizduoju, ką daro susitikusios dvi fūros, gal maršrutai tokie, kad taip nevažiuotų.
Taip pat nuostabu, kai kažkur kalnuose tarp Oslo ir Bergeno teko važiuot pro kelią visai šalia krioklio, vanduo tiesiog ore gana stambiais lašeliais, mašinas irgi aplyja gerai. Pravažiavo dviratininkai turistai, visi šlapi. Et, kad mum kada taip dviračiais paturistaut....

Yra ir nuotraukų, bet dauguma zenitu darytos, reiktų paskanuot, jei kam būtų įdomu

Močiutės brolis tarybiniais laikais vairavo Kamazą. Kartą teko vežti kažkokį krovinį į patį Uralą. Kildamas susidūrė su priekabiniu transportu. Teko tuo pačiu Kamazu leistis siauru keleliu kelis kilometrus žemyn.

Tos pačios kelionės metu, dar buvo nutikęs įvykis, ne į temą, bet įdomiai papasakot. Nerado tilto per kažkokią upę, buvo tik pontoninis. Parašyta, laiko 7tonas. Sakė su viskuo buvo apie 15t jis. Važiavo. Tai tas pontoninis paskendo, o kamazas liko išlaikomas virš vandens vien trosų įtempimo, atgal negrįši, uždus, prasisuks, tai į priekį. Ties upės viduriu pradėjo jau gerai semti kabiną, purslai taškė per atvirą šoninį langą į vidų. Pasisekė, kad srovė nenunešė, o lėtai ramiai važiuojant, ratai, bekylant iš tos duobės, neprasisuko. Antras kamazas nusprendė ieškoti tilto

Tai kad šitas miestelis vadinasi GEIRANGER.

Dekui uz pataisyma - amzinai juos du painioju Kiekviena kelione butinai aplankydavau tuos du miestukus. Gudvagene privalomai eidavau gerti nemokamos kavos i sia parduotuve/kavine. Be to, cia visada sutikdavau pazystamu is Estijos, Svedijos, Rusijos ar Lietuvos.

Jauki užeiga, o ir žemuogėm pasmaguriauti nuo stogo vilioja. :)


Vėjas nupūte rūką akimirkai.