Oldtimers forumas

va bandau tvarkytis skryne, senus dazus kiek galėjau nugramdžiau su dažų nuėmikliu, dar apdorosiu su pelėsiu nuėmėju ir bus gerai... Va tik nežinau ką daryti su metalinėmis skrynios dalimis pritrūkau tiek žinių tiek fantazijos, kaip būtų galima apdoroti surūdijusias jos dalis, kad toliau neberūdytu, nebūtų tepolios ir atrodytu senai.. Kaip jums mintis geras rudžių suryšėjas su cinku, o po to matinis lakas tiek ant medžio tiek ant metalo?
Ir dar klausimėlis kur būtų galima pasidaryti jai tinkamą raktą?

Prašau pasidalinkite savo įdėjomis

_________________
RENKUOSI GAZ - VAŽUOJU IR TAUPAU ! { GAZ-69A 1971m , Iž - 49+ВП - 56 }

865224077

Gerai, skaitau pamokslą toliau:

Geležies ir jos lydinių dirbinių konservavimas

Daugiausia geležies dirbiniams kenkia drėgmė, dėl kurios metalo paviršiuje susidaro geležies oksidai, hidroksidai, druskos. Geležies korozijos produktai vadinami rūdimis. Jos gali plisti įvairiomis kryptimis, neretai atsisluoksniuodamos, apnuogindamos metalą, kuris vėl reaguoja su aplinkos drėgme ir deguonimi, gilindamas koroziją. Tokia grandininė metalo irimo reakcija gali vykti iki visiško geležies dirbinio sunykimo. Korozija reiškiasi tamsių, kartais drėgnų, dėmių ar rūdžių židinių atsiradimu ant dirbinio paviršiaus arba viso paviršiaus pasidengimu rūdimis. Pastebėjus šiuos požymius pirmiausia būtina nustatyti korozijos priežastis. Jomis gali būti netinkamos saugojimo sąlygos: per didelė ar nepastovi drėgmė ir temperatūra, skirtingų metalų eksponatų tarpusavio sąlytis arba jų sąlytis su irstančia oda, rūgščiu ar nekokybišku popieriumi ar kartonu ir pan. Korozijos pažeistus geležies dirbinius būtina nedelsiant atskirti nuo kitų eksponatų ir stabilizuoti korozijos procesą.

Prieš konservavimą metalo dirbinius būtina atidžiai apžiūrėti ir įvertinti jų būklę. Jei geležies paviršius nešvarus, dėmėtas, bet rūdžių sluoksnis yra plonas, eksponato konservavimas yra paprastesnis ir lengvesnis. Jeigu geležis yra labai surūdijusi, storas rūdžių sluoksnis iškreipęs dirbinio paviršių ir formą, tai pasirenkant konservavimo būdą būtina konsultuotis su kvalifikuotu restauratoriumi.

Mechaninis rūdžių valymas:

Geležies dirbinių konservavimas pradedamas nuo mechaninio valymo - paviršiaus nešvarumų ir purių, nestipriai su metalu sukibusių rūdžių pašalinimo. Tam reikalingi plieniniai, kieti šerių šepečiai, skalpeliai, dildelės, metaliniai stomatologiniai krapštikliai, kaltukai. Esant galimybei naudojami geležiniai diskiniai šepečiai, specialios restauravimui skirtos smėliasrovės bei ultragarso prietaisai. Mechaniškai rūdys nuvalomos visiškai arba iki pakankamai tolygaus ir plono rūdžių sluoksnio. Rūdys lengviau nuvalomos suminkštinus jas žibalu, benzinu, mineraliniais ar augaliniais aliejais, pramoniniu preparatu „Unisma“. Valomus objektus galima pamerkti į šiuos skysčius, jais apipurkškus ar sutepus ir apvyniojus polietileno plevėle palaikyti 1-2 paras. Tai galima pakartoti keletą kartų. Rūdis galima suminkštinti ir vandeniu ar vandens ploviklių tirpalais. Jie paruošiami į vandenį įpylus grynų nejoninių paviršinio aktyvumo medžiagų (PAM) arba pramoninių valymo priemonių („Kaštonas Plius“, „Grindų ploviklis“). Po to dirbinys gerai nuplaunamas vandeniu, nušveičiamo--s suminkštėjusios rūdys. Naudojant vandeninius tirpalus metalą būtina gerai išdžiovinti. Po valymo vandeniniais tirpalais dirbinį būtina pamerkti į spiritą arba acetoną, kurie garuodami iš metalo porų pašalina vandenį.

Cheminis rūdžių valymas:

Po mechaninio valymo rūdys galutinai gali būti šalinamos cheminiais tirpalais. Cheminiai rūdžių šalinimo metodai naudotini tik pakankamai tvirtiems dirbiniams. Tam tinka kai kurių rūgščių, šarmų, druskų tirpalai. Gali būti naudojamos citrinos, ortofosforo rūgštys, nes jos nėra labai aktyvios ir agresyvios. Jų poveikis tampa dar švelnesnis, jei į jas įdedamas nedidelis kiekis (iki 1%) inhibitoriaus tiourėjos. Pateikiame keletą tokių cheminio rūdžių šalinimo būdų.

1. Paruošiame 10-20 % citrinos rūgšties tirpalą: 100 - 200 g citrinos rūgšties ištirpinama 900-800 ml vandens, į tirpalą įdedama 5-10 g tiourėjos. Valomas objektas 30-čiai min. pamerkiamas į paruoštą tirpalą. Išėmę nuplauname, mechaniškai pašaliname suminkštėjusias rūdis. Tai galima pakartoti 4-5 kartus. Nuvalius rūdis eksponatą būtina gerai nuplauti tekančiame vandenyje, likusią rūgštį neutralizuoti 2% sodos (natrio karbonato ar hidrokarbonato) tirpalu, 30-60 min. pamirkyti distiliuotame ar bent virintame vandenyje, keičiant jį tol, kol vanduo lieka neutralus (pH-7). Vandens rūgštingumas tikrinamas su universaliu indikatoriniu popierėliu.

2. Paruošiame maždaug 10-15% ortofosforo rūgšties tirpalą. Į 500ml vandens įpilama 100-150 ml koncentruotos 65 % ortofosforo rūgšties ir pridedame 6 g inhibitoriaus tiourėjos. Jeigu turima ortofosforo rūgštis yra kitos koncentracijos, būtina apskaičiuoti į vandenį pilamos rūgšties kiekį. Mechaniškai nuvalytas dirbinys merkiamas į paruoštą tirpalą. Priklausomai nuo rūdžių sluoksnio storio jis tirpale laikomas 40-90 min. Kas 15-30 min. dirbinį reikėtų iš tirpalo išimti ir mechaniškai nuvalyti po tekančiu vandeniu. Ortofosforo rūgštimi galima visiškai pašalinti rūdis. Jei jų sluoksnis plonas, galima naudoti mažesnės koncentracijos tirpalą. Sureagavusį, rudą, rūgšties tirpalą būtina pakeisti nauju. Pašalinus rūdis metalas plaunamas ir neutralizuojamas kaip ir šalinant rūdis citrinos rūgštimi.

Restauratoriai rūdžių šalinimui kartais naudoja pramoninius koncentruotus preparatus, pvz., rūdžių modifikatorių „Buvanol“ - ortofosforo rūgšties ir tanino vandeninį tirpalą. Naudojant šį ir kitus pramoninius preparatus būtina laikytis instrukcijos, sužinoti juos sudarančius komponentus ir pasitarti su restauravimo specialistais.

Rūdžių surišimas į stabilius junginius

Jeigu po mechaninio ar cheminio valymo ant metalinio eksponato lieka plonas rūdžių sluoksnis, jį galima surišti į inertiškus ir stabilius netirpius junginius. Tam galima naudoti tanino tirpalą. 200 g tanino sumaišyti su 0,5 l vandens, įpilti 150 ml etilo alkoholio ir praskiesti vandeniu, kad iš viso būtų 1 litras tirpalo. Sausas metalinis dirbinys nuriebalinamas organiniais tirpikliais (acetonu, spiritu, benzinu), teptuku užtepama tanino tirpalo ir įtrinama šepečiais. Įtrynimas kartojamas 5 -10 kartų. Tanino tirpalas įsiskverbia į rūdžių sluoksnį ir chemiškai jas suriša į netirpius kompleksinius junginius , kurie gerai sukimba su geležimi. Ši reakcija vyksta tik esant pakankamam kontaktui su oro deguonimi, todėl objektas turi būti sausas, o tirpalas intensyviai įtrinamas. Geriausia apdoroti šiltą metalą šiltu (apie 300C) tanino tirpalu. Kai ant metalo paviršiaus atsiranda nesureagavusio tanino perteklius, susidaro blizganti plevėlė. Ją iš karto reikia nuvalyti spiritu ir vėl įtrinti tanino tirpalu. Eksponatą galima dengti apsauginėmis dangomis maždaug po 3 parų, nes tik per tą laiką atsiranda tanino ir geležies kompleksiniai junginiai.

Jeigu ant eksponato yra storas sluoksnis rūdžių, tanino tirpalą galima parūgštinti įlašinus į jį ortofosforo rūgšties, kol tirpalo rūgštingumas (pH) bus lygus 3-ims (pH pamatuojamas indikatoriniais popierėliais).

Geležinius dirbinius patartina taninuoti net visiškai pašalinus rūdis, kadangi metalo porose dažniausiai lieka akiai nepastebimų rūdžių. Jas taninas suriša, sudarydamas papildomą sluoksnį, kurį galima laikyti savotišku gruntu.

Jeigu anksčiau taninuoto geležinio dirbinio paviršiuje atsirado korozijos židinių, būtina tirpikliu nuvalyti apsauginę vaško dangą, korozijos dėmes padengti rūdžių minkštintoju „Unisma“. Uždengus polietileno plėvele, dirbinys laikomas 24 val., po to mechaniškai nuvalomos rūdys, paviršius nuriebalinamas, taninuojamas ir dengiamas vašku.

Apsauginės dangos

Nuvalus ir surišus rūdis metalo dirbiniai yra dengiami apsaugine danga. Tam dažniausiai naudojami sintetiniai polietileniniai vaškai. Vaško emulsijos paruošimas: 5 g sintetinio vaško ir 0.5 g parafino (jeigu naudojamas sintetinis vaškas „Kosmoloidas“, parafino nereikia) užpilamae vaitspiritu, kad vaškas būtų apsemtas. Vaškas tirpinamas apie 10 val., po to dar įpilama vaitspirito, kad iš viso tirpalo būtų 100 ml. Prieš dengiant vašku, metalas pašildomas. Vaško emulsiją rekomenduojama pašildyti tiek, kad ji pasidarytų skaidri. Dengiama šeriniu teptuku keletą kartų. Dangai truputį atvėsus ir šiek tiek sukietėjus poliruojama minkštu audiniu (ypač tinka flanelė).