Paviekšniai

[Paviekšniai]

Sveiki,
Netrukus bus 7 metai, kai atradau ir vis paskaitinėju šį forumą. Pagaliau išdrįsau ir pats prisistatyti.

Taigi – mano vardas Gintaras. Gimiau praėjus lygiai 100 metų ir 2 dienoms nuo Lenino gimtadienio, tą pačią dieną su Hitleriu. Galas žino, į gera čia ar ne

Esu sulaukęs klausimo dėl savo niko: tai kaimo, iš kurio kilo pusė mano giminės ir aš pats taip pat, pavadinimas. Kitados ten būta apie 30 sodybų, dabar jų tėra kokios 6, o nuolatinių gyventojų išvis tik pora...

Visą gyvenimą dirbu žiniasklaidoje. Tai apie mūsų luomą kitų, aukštesnių luomų atstovai sako „tūpas žurnalistas“ ar „žurnaliūgos“ Ir šį forumą atradau grynai per darbą: reikėjo patikslinti kažkokį faktą, susijusį su sena technika, ir googlas nukreipė čia. Užkliuvau ir likau, nors niekada nemaniau, kad tai – užkrečiama

Progai pasitaikius, dalinuosi forume senomis nuotraukomis, esu padaręs keletą reportažų apie kelionę į Černobylį ( http://www.oldtimers.lt/viewtopic.php?f=16&t=53705 , „Škodos“ muziejų Mlada Boleslave ( http://www.oldtimers.lt/viewtopic.php?f=16&t=55959 ), Stangelando senos technikos muziejų Norvegijoje ( http://www.oldtimers.lt/viewtopic.php?f=16&t=49479 ) ir kt.

A.a. mano tėtis buvo kolūkio automechanikas, atsakingas už ūkio automobilių parką. O jų ten buvo beveik 40: pradedant GAZ 52 ir GAZ 53 ir baigiant KAMAZ 5320 ar garsiąja „Kolchida“, apie kurią vairuotojai sakydavo: „Netu zveri strašneje rysi, a mašiny – Kutaisi“ (nėr žvėries baisesnio už lūšį, o automobilio - už pagamintą Kutaisyje)... Tad vairuoti išmokau būdamas 12 metų su tėčio GAZ 52, tik po to jau leido pabandyti ir nuosavą „Žiguliuką“. Kaimo keliuose išbandžiau turbūt visą kolūkinę techniką, o baigdamas vidurinę mokyklą išsilaikiau ir traktorininko teises. Jos vėliau pravertė, kai tėvai ūkininkavo, ir teko jiems padėti darbus nudirbti.

Pora ano meto nuotraukų su technika: tėčio darbinis sunkvežimis ir mūsų žiguliukas. Na, ir aš pats, pradedantis šoferis

[Paviekšniai]

Tačiau jei vairuoti išmokau anksti, technikos perprasti iki galo nepavyko iki šiol. Gražu, kai žmonės seną, atrodytų beviltišką automobilį, išardę iki varžtelio, prikelia naujam gyvenimui. Ir dar originalų iki paskutinės detalės! Neslėpsiu, žaviuosi kai kurių forumiečių sugebėjimais tai daryti. Gal kada nors ir pats kažką paremontuoti, prikelti pabandysiu?

Kodėl sugalvojau išlįsti iš pogrindžio ir prisistatyti dabar? Dėl to, jog garaže atsirado senas automobilis. Jis nei retas, nei kažkaip ypatingai vertingas. Tai tiesiog VAZ 21011, „vienuoliktukas“, 1979 m. laidos.

Taip jau gavosi, kad vienas pažįstamas pagyvenęs žmogus, žinodamas mano pomėgį senienoms, ėmė ir pasiūlė savo mašiną, kuria važinėjo dar iki praėjusio rudens. Net nežinojau, ką jis ten tiksliai turi. O kai pamačiau baltą „vienuoliktuką“ (tokį, kokia buvo pirmoji tėvų lengvoji mašina, kokiu pats pradėjau važinėti), ir dar ganėtinai gerai išlaikytą, nesusilaikiau ir nupirkau. Gal nostalgija sugrojo?

Pora kadrų kaip atrodė pirkinys.

[Paviekšniai]

Paskui sekė apsilankymas viename kitame servise, ekspertizė, dabar jau yra istoriniai numeriai.

Ypatingų reikalų su juo nebuvo. Didžiausias darbas – nusmėliuoti ir perdažyti ratlankiai, kurie buvo jau gerokai parūdiję. Taip pat pakeistos žvakės, vandens pompa, pasikrapštyta karbiuratoriuje, įsigyta kai kurių smulkmenų (ačiū forumiečiams, atsiliepusiems į skelbimą!) – ir žiguliukas visai smagiai rieda.

Stengsiuosi išlaikyti žiguliuką tokį, koks yra. Tikiuosi dar šį rudenį nuvažiuoti ir į vieną kitą renginį. Žiemai jis bus pastatytas sausame garaže.

Taip jis atrodo dabar.

[Paviekšniai]

Na, o tėviškėje garaže slepiasi ir dar vienas ketvirtą dešimtį skaičiuojantis aparatas – motociklas „Iž Jupiter 3 k“. Jie irgi nei retas, nei ypatingas, tik tiek, kad juo nuo naujo važinėjo mamos pusbrolis profesorius Vilniuje, o vėliau už kelis bulvių maišus perleido motociklą mums. Prie progos ištrauksiu ir padarysiu nuotrauką.

Aha, dar galiu pridurti, kad šiek tiek kolekcionuoju alaus bokalus bei taures ir senus fotoaparatus bei fotoįrangą. Nerimtai, mėgėjiškai, taip sakant, o problema ta, jog nėra kur viso to eksponuoti. Mėgstu keliones, su nameliu ant ratų (kemperiu) esam apkeliavę didesnę pusę Europos.

Tiek trumpai, nors gavosi ne taip ir trumpai.

Ir dar viena nostalgiška foto pabaigai - iš kelionės kolūkinių laikų pabaigoje su tėčiu į Baltarusiją. Važiavom jo sunkvežimiu, kuris buvo skirtas tech. pagalbai. Po kokių metų tas dėžes su visom bačkom numesdavo, dėdavo paprastą medinį kebulą ir sėkmingai važinėdavo.

[Raimis]

Labai malonu skaityti tokius prisistatymus. Ačiū.

[Rudge]

Labai malonu skaityti tokius prisistatymus. Ačiū.

Pritariu, gi „žurnaliūga“...
Ir "11" labai šviežiai atrodo.

[Paviekšniai]

Dzūkijos klubo sezono uždarymo turistiniame ralyje viena užduočių buvo pasidaryti meninę savo automobilio nuotrauką senų medžių alėjoje. Nežinau, kiek čia meniškai gavosi, bet vis ne kieme