Sunkiai įsigytą "Pobedą" pavyko išsaugoti

[vezimas]

Sigitas Gedeminas Liaudinskas būdamas jaunas mokėsi Alvito MTS (mašinų traktorių stotis). Kaip gabų mokinį mokyklos direktorius Radyčiovas Gedeminą išsiuntė į Karmėlavos žemės ūkio mokyklą mokytis tada paklausios profesijos - mechaniko kombainininko. Po pusės metų sutrumpintų kursų gavo šią specialybę. Dar mokantis Karmėlavoje šios mokyklos direktorius gavo žinią iš politskyriaus, kad S.G.Liaudinską atleistų iš mokslų. Mokyklos direktorius Gedeminui pasakė - ši profesija tau gyvenime bus reikalinga, mokinį užstojo ir leido mokslus pabaigti. Baigęs mokslus grįžo į Alvito MTS dirbti mechaniku kombainininku. Darbu ilgai džiaugtis neteko 1951 metų spalio 2 dieną su tėčiu buvo ištremtas į Sibirą.
Kad kažkas negerai buvo galima įtarti jau besimokant Karmėlavoje. Komunistų valdžiai nepatiko, kad Gedemino tėtis buvo Lietuvos savanoris, o patį Gedeminą įtarinėjo ryšiais su partizanais. Dar 1944 metais einant Antrojo pasaulinio karo frontui iš namų buvo evakuoti. Bijodami tarybų valdžios arklių velkamu vežimu pasitraukė į vakarus. Ten prarado arklius, vežimą ir papuolė į nelaisvę. Pasibaigus karui Liaudinskai sugrįžo į Vilkaviškio rajoną Misviečių kaimą.
Praūžus Antrajam pasauliniam karui papūtė nauji politiniai vėjai. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, prasidėjo partizaninis karas. Misviečių apylinkėse buvo apie 80 partizanų atėjusių iš Tauro apygardos. Prieš savaitę iki išvežant Liaudinskų šeimą į Sibirą buvo atėję partizanai, kurie žuvo Vaičlaukį. NKVD visa tai įtarė ar žinojo sunku pasakyti. 1951 metų spalio 2 dieną antra nakties prižadinę sodybos šeimininką jam įteikė nutarimą dėl perkėlimo į kitą respubliką. NKVD karininkai visai neminėjo, kad teks važiuoti į Sibirą. Sodyba buvo apsupta ginkluotų kareivių, stubos viduje Liaudinskus saugojo milicininkas iš Pilviškių. Besaugantis milicininkas užmigo, o Gedeminas net buvo iš ėjas į lauką. Kaip prisimina G.Liaudinskas sodyboje buvo pakankamai ginklų ir būtų galėję pasipriešinti, bet nerizikavo.
Iš Krasnojarsko krašto Bieriozavskij rajono į Lietuvą sugrįžo 1959 metais. Apsigyveno savo tėviškėje Misviečių kaime Angariečio kolūkyje. Į tremtinius buvo žiūrima atsainiai, įtariai. Nors Gedeminas turėjo specelybę jam buvo pasiūlytas darbas dirbti tik su šake. Tuo laiku mechanikų kombainininkų buvo trūkumas ir tik kolūkio agronomo dėka Gedemis pradėjo dirbti pagal specialybę. Pirmasis jo kombainas buvo PK-2. Tai kombainas kuris buvo velkamas vikšrinio traktoriaus.
Pirma nupirkta technika Gedemino buvo motociklas Iž-56, kurį įsigijo Kaliningrade. Laikui bėgant Gedeminas pradėjo dairytis automobilio. Mašinos pirkti išvažiavo ieškoti į Maskvą, deja ten nieko nerado. Išsvajotą automobilį M-20 Pobeda, nusipirko Kliningrado srityje Černiachovsko mieste. Automobilio įsigijimas G.Liaudinskui kainavo nemažai nervų ir sveikatos.
Tais laikais automobilio įforminimo taisyklės buvo kiek kitokios nei dabar. Automobilį galėjai pirkti tik pagal gyvenamą vietą ir tik komiso parduotuvėje. Iš kitų respublikų ar apskričių mašinų pirkti neleisdavo. 1965 metais Černiachovskio mieste su ukrainiečiu už Pobedą suderėjo 3000 rublių. Ukrainietis automobilį atvairavo į Teiberių kaimą, nusisuko mašinos valstybinius numerius ir išvažiavo atgal į Kaliningrado sritį. Už dviejų savaičių atvežė dokumentus. G.Liaudinskas nuvažiavęs į Vilkaviškio autoinspekciją M-20 Pobedą užregistravo, jam išdavė valstybinius numerius bei naujus dokumentus. Automobilio savininkas buvo laimingas ir ramus. Po metų Gedeminas gavo kvietimą į Vilkaviškio milicija, liepta atsinešti Pobedos dokumentus. Pasirodo, kad automobilio yra padirbtas komiso pirkimo pardavimo dokumentas. Automobilį areštavo, užplombavo ir reikėjo laukti kol bus viskas išsiaiškinta. Tyrimas truko tris mėnesius. Buvo išaiškinta ukrainiečių grupuotė kuri klastojo dokumentus, į aferas buvo įsivėlę ir keletas aukštų milicijos pareigūnų. Teismas vyko visą savaitę. Dokumentų klastotojai atitinkamai gavo 2 ir 5 metus kalėjimo, o pareigūnai pažeminti pareigose. Teismo sprendimu automobilis Gedeminui Liaudinskui buvo gražintas. Tokiu būdu į Lietuvą buvo įvežta keletas dešimčių automobilių. Jų savininkai buvo aukšti Prienų, Kapsuko (dabar Marijampolė) aukšti valdininkai. Paklaustas Gedeminas ar jis labai apsidžiaugė kai jam gražino automobilį jis te atsakė: Nesidžiaug radęs, neverk pametęs, o laimė ateina pati nuo savo likimo niekur nepabėgsi.

Vilkaviškio krašto laikraštis "Santaka"

nuotrauką rasite čia: http://vezimai.kelmas.com/forum/downloa ... &mode=view