„Chevrolet Corvair" ir Ralfas Naderis

[Kipshas]

"Kryžiaus žygis" prieš amerikietišką automobilį.
Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje didieji JAV automobilių koncernai -„General Motors", „Ford" ir „Chrysler" iki tol ramiausiai gaminę kasmet vis didėjančius „uodeguotus" ir blizgančius chromu „kelių kreiserius", netikėtai pajuto konkurentų spaudimą. Vis daugiau amerikiečių rinkosi ne „fordą", „ševrole" ar „dodžą", o juokingai atrodantį „vabalą" - vokiečių „Volkswagen", japonų „tojotas" ir „datsunus". Savo automobilius JAV rinkai pasiūlė ne tik šie gamintojai, bet ir anglai, prancūzai, italai. Atsirado drąsuolių, pabandžiusių pardavinėti net „škodas" ir „moskvičius". Koncernų bosai negalėjo suprasti - kaip amerikietis gali rinktis nedidelį kompaktišką automobilį, jei visą gyvenimą važinėjo dideliu? Įpratę „diktuoti madas", jie nesuvokė, jog atėjo laikas, kai amerikiečiui jau nepakaks kasmet vis didėjančio, vis naujas chromo puošmenas gaunančio „naujo modelio", kurio konstrukcija ir važiavimo savybės nesikeitė nuo pokario laikų. Štai todėl amerikietis vis dažniau rinkosi mažesnį, ekonomiškesnį ir techniškai tobulesnį importinį automobilį. Keletą metų truko dvejonės - ar gaminti senojo tipo modelius, tikintis, kad pirkėjai apsigalvos, ar ryžtis pakeisti nusistovėjusią modelių politiką ir pradėti nedidelių panašių į importinius, amerikietiškų automobilių gamybą. Tapo įprasta, kad turtingi amerikiečiai „dėl prestižo" turėjo didelį tėvyninį automobilį, o kasdien naudojo mažą importinį. Mažiau pasiturintys pasitenkindavo vien Europos mašina. Amerikos automobilių korporacijos rimtai sunerimo. Svarbus rinkos sektorius išslydo iš jų įtakos. Užsienio konkurentams reikėjo kažką priešpastatyti. Detroite ,,didžiosios trejukės" konstruktoriai pradėjo projektuoti mažus automobilius, kuriuos pavadino „kompaktais". Vienas iš jų buvo „Corvair", sukurtas europietišku stiliumi - su gale įtaisytu oru aušinamu varikliu ir nepriklausoma visų ratų pakaba.

[Kipshas]

Neturėdami patirties kuriant tokio tipo mašinas, Amerikos konstruktoriai (šiandien jie tai ir patys pripažįsta) padarė klaidą - nesiryžo „kompaktų" padaryti tikrai mažais, o bandė sukurti kažkokio „tarpinio dydžio" modelius, o kad jie būtų pigesni ir galėtų konkuruoti su importiniais, kiek galėdami supaprastino konstrukciją. Ir štai tada, kai koncernai tikėjosi pagaliau atsikovoti konkurentų užimtas pozicijas, jie gavo netikėtą ir labai skaudų „smūgį į nugarą" - 1965 metais niekam nežinoma leidykla išleido taip pat niekam iki tol negirdėto teisininko Ralfo Naderio knygą „Unsafe at any Speed" ( „Pavojingas bet kokiu greičiu").

Autorius vadovavosi kilnia idėja - kelių eismą padaryti saugesnį, automobilistus ir pėsčiuosius apsaugoti nuo avarijų, padaryti grynesnį miestų orą. Anot R.Naderio, visų bėdų priežastis - netobula automobilių konstrukcija. Ir kaltos dėl to automobilių firmos. Jos gaili lėšų, kurių būtinai reikėtų daugiau, kuriant saugias mašinas.
Savo ,,auka" R.Naderis pasirinko „General Motors". Svarbiausias įkaltis prieš korporaciją buvo „Chevrolet Corvair" markės automobilių avarijos. Visų avarijų priežastis esą viena - netobula šio automobilio užpakalinė pakaba. Ir štai pasirodė šiurpiais faktais prisodrinta iš esmės teisinga knyga, nukreipta prieš „General Motors".
Ji sukėlė „grandininę reakciją". Pirma jos grandis buvo, žinoma, kaltinamoji. Korporacija apkaltino Naderį septyniomis mirtinomis nuodėmėmis, pradėjusi tuo, kad jis (o siaube!) neturi automobilio ir vairuotojo pažymėjimo, todėl techniškai yra neraštingas ir ne jam spręsti apie automobilių konstrukcijas. Detektyvams pavedė įrodyti, kad R.Naderis - homoseksualistas ir antisemitas. „General Motors" sujudo ne šiaip sau - knygos pasirodymas iššaukė daugiau kaip šimtą teisminių procesų, kuriuose ieškovai reikalavo iš koncerno atlyginti žalą bendrai 40 mln. dolerių sumai!
Sąmokslas prieš R.Naderį nepavyko, „General Motors" prezidentas D.Rošas turėjo viešai atsiprašyti, be to, R.Naderis kaip kompensaciją už moralinę žalą gavo 425 tūkstančius dolerių. Ką gi, eilinis skandalas
Nieko panašaus! Šio, tada dar jauno, - Ralfas Naderis gimė 1930 metais - teisininko įtaka tobulinant automobilio konstrukciją yra ne mažesnė, kaip daugelio tituluotų konstruktorių.

[Kipshas]

Baigęs Harvardo (JAV) teisės koledžą, jis kurį laiką vertėsi privačia juridine praktika, o 1964 metais persikėlė į Vašingtoną, nusprendęs padaryti karjerą, ginant visuomenės interesus. Jis pasirinko eismo saugumo sferą. Besigilindamas į situaciją, R.Naderis suvokė, kad padidinti eismo saugumą galima tik įstatymiškai įgaliojus koncernus gaminti saugius automobilius. Deja, ankstesnius bandymus įvesti automobilio konstrukciją reglamentuojančius teisės aktus sėkmingai blokavo „General Motors" koncernas. Visi žinojo aksiomą: „Kas gerai „General Motors" - tas gerai ir Amerikai". Gi R.Naderis, remdamasis išanalizuotais faktais, pamatė, jog dauguma amerikietiškų automobilių blogai sukonstruoti ir nekokybiškai pagaminti, todėl pavojingi vairuotojams ir keleiviams.
Siekdamas gauti tribūną savo išvadoms, R.Naderis užima neapmokamo Senato pakomisijos valstybės aparato reorganizavimo klausimais konsultanto postą. Šios pakomisijos pirmininkas senatorius Abrahamas Ribikofas pats labai domėjosi eismo saugumo problemomis, rūpinosi naujų įstatymų šioje sferoje rengimu ir įvedimu. Padedant A.Ribikofui ir kitam senatoriui - Robertui Kenedžiui niekam nežinomas teisininkas gavo išskirtinę galimybę dalyvauti posėdžiuose eismo saugumo klausimais, ir buvo sukrėstas, kai atsakinėjantis į senatorių klausimus „General Motors"prezidentas nė neslėpė, jog jo vadovaujamo koncerno gaminamų automobilių saugumas visai nejaudina. Ir tada R.Naderis ima ir parašo garsiąją „Unsafe at any Speed", kurioje ne tik emocingai ir dramatizuotai nupasakojo masinės automobilizacijos sukeltas problemas, parodė daugelio eismo nelaimių priežastis, bet ir sudavė nepaprastai skaudų smūgį „General Motors". Jau minėto „Chevrolet Corvair" konstravimo pavyzdžiu parodė, jog koncernas dėl keliolikos dolerių linkęs rizikuoti šimtų tūkstančių žmonių gyvybėmis. Mat, siekiant sumažinti „Corvair" gamybos išlaidas, gale įrengto lengvas aliuminis variklio blokas serijinėje gamyboje buvo pakeistas sunkesniu špižiniu, atsisakyta būtino esant nepriklausomai pakabai skersinio stabilizatoriaus, o ratų diskų plotis sumažintas nuo 38 iki 33 centimetrų. Tai sutaupė 30 dolerių nuo kiekvieno pagaminto automobilio, bet kartu juntamai pablogino jo stabilumą kelyje. R.Naderis visa tai kažkaip sužinojo ir papasakojo savo knygoje. Štai tada žuvusiųjų „Corvair" automobiliuose giminės ir padavė „General Motors" į teismą! R.Naderis „neužsisėdo" tik ant „General Motors", jis objektyviai parodė ir „fordų", ir „kraislerių" trūkumus, o garsųjį „vabalą" tiesiai pavadino pačiu nesaugiausiu automobiliu JAV. Beje, po to „Chevrolet Corvair" gamyba vis mažėjo, kol buvo nutraukta nesant paklausos.

[Kipshas]

Pažangūs visuomenės veikėjai pasičiupo R.Naderio idėjas ir pareikalavo išleisti įstatymą, kuriame būtų išdėstyti saugumo reikalavimai visoms automobilių konstrukcijoms. Prasidėjo plati „kampanija už saugumą". Jos kulminacija tapo 1966 metų rugsėjo mėnesį pasirodęs JAV įstatymas Nr. 89563 „National Traffic and Motor Vehicle Act", kuris įpareigojo automobilių gamintojus laikytis griežtų pasyviojo ir aktyviojo saugumo normų. Per kelis metus šis įstatymas pastebimai pakeitė amerikietiškų automobilių konstrukciją ir išvaizdą, jie tapo stabilesni ir geriau valdomi. Imta naudoti deformaciją sugeriančius buferius, saugos oro pagalves, dviejų kontūrų stabdžių sistemas, buvo patobulinti salono vidaus elementai, atsisakyta didelių panoraminių stiklų, diagonalinių padangų ir t.t. Nauji JAV rinkos reikalavimai privertė sukrusti ir tobulinti savo automobilius ir Vakarų Europos bei Japonijos gamintojus. Šis automobilio saugumo didinimo procesas, kurį pradėjo R.Naderis, žmogus kuris pats prisipažino visai nieko neišmanantis apie automobilio konstrukciją, mūsų visų labui tęsiasi, kiekviena nauja automobilių karta padeda dar kažkiek sumažinti pavojų keliuose.

Liucijus SUSLAVIČIUS
(šaltinis: http://monitoring.press.lt/Article_m.as ... &ID=435883 )

[reno]

teko gyventi siek tiek amerikoje, tai seima pas kuria gyvenau garaze laike tokia Chevrolet Corvair, viena is dukru su ja ilga laika vazinejo, o poto ilgai masina ilsejosi nenaudojama. Pats automobilis nuotraukoje beje graziau atrodo, nelabai patiko jos isvaizda realybeje. Tai va, betvarkant ji radome salone ganetinai nemazai gyvaciu isnaru, gyveno turbut jos ten, o kai sutvarkem (tvarkem kad tik uzsikurtu) bandem parduot uz ~300 doleriu, bet norinciu neatsirado beje tie patys turejo toki paprasta 84 mersedesa, kuris ju buvo ivertintas labai daug kartu didesne suma