Valstybinis Nr.

[sumskas2]

Ar tai Vilniaus krasto prieskarinis Nr. ?

[viktoras]

sakyciau kazkas labai panasaus. Cia turit gyva velnia ivairiausiu lenkisku prieskariniu numeriu pavyzdziu http://archiwumallegro.pl/search/106789 ... erowa.html

Bet man visiskai neaiskus yra uzrasas virsuje. Buvo toks administracinis vienetas kaip "powiat" Vilniaus miestui jis vadinosi "wilensko-trocki". Buvo ir "Sejmik wilensko-trocki" cia kazkas tipo rajono tarybos. Bet ant numeriu rasydavo butent administracini vieneta, t.y. pagal logika turejo buti parasyta "powiat wilen'sko-trocki". Prie ko cia Seimik... gal koks seimuno spec numeris

[Romanas]

Vilnius ir Vilniaus kraštas 1920 - 1939 m. buvo Lenkijos priklausomybėje ir čia galiojo tokie patys reikalavimai dviračių registravimui, kaip ir visoje Lenkijoje. 1920 – 1936 m. dviračių registravimo numerių išdavimas buvo patikėtas vietos valdžios atstovams, ir nebuvo vieningo numerių standarto. Kiekviena savivaldybė (powiat ar gmina) pati nustatinėjo numerio dydį, spalvas, formą (buvo ovaliniai, kvadratiniai ir kt.), tvirtinimo vietą.
Sumskas2 įdėtas dviračio numeris yra kaip tik iš šio laikotarpio.
Tik 1936 m. rugsėjo 15 d. buvo nustatyta vieninga visoje Lenkijoje dviračių registravimo ir numerių išdavimo sistema. 1936 - 1937 m. buvo nustatytas toks dviračių numerių standartas: spalvos – geltonas fonas (pagrindas), o raidės ir skaičiai juodi; numerio struktūra: viena raidė + 5 skaičiai, iš kurių 2 pirmieji nurodo vaivadiją. Vilniaus vaivadijai (įkurta 1926 m.) buvo skirti šie pirmieji du skaičiai 94, 95, 96, o apačioje po numerio raide ir skaičiais, apatinėje eilutėje ženklai - ,,1936-1937“, nurodantys numerio galiojimo laiką. Taip pat buvo nustatyta, jog numerio ženkluose negali būti naudojamos šios raidės: F; G; J; O; Q; V. Numeris skardinis, o jo dydis: 120 mm x 76 mm; raidės ir skaičių dydis 35 mm x 13 mm; raidžių storis 4 mm., ant numerio esantys metų skaičiai buvo 20 x 8 mm.; jų storis - 2 mm. Šio standarto numeriai (nuo1937 m.) buvo skiriami ir motociklams iki 100 kūb. ccm. Numeriai turėjo būti tvirtinami už sėdynės, lygiagrečiai dviračio ašiai.
Vėlesniais metais – 1938 – 1939 m. keitėsi standartas, tikriausiai tam,kad galima būtų geriau atskirti ar dviratis perregistruotas, o tuo pačiu ar sumokėti mokesčiai. Taigi, 1938 sausio mėn. - 1938 liepos mėn. numeriai buvo kvadratiniai 105 x 105 mm skardelė; raidė ir skaičiai 35 x 20 mm; jų storumas 6 mm. Ženklo struktūra: įrašai išdėstyti 2 eilutėmis; viršutinėje eilutėje raidė, brūkšnelis ir 2 skaičiai, o apatinėje 3 skaičiai. Registracijos ženkle negalėjo būti naudojamos šios raidės - : F; G; J; O; Q; V. Vilniaus vaivadijai skirti šie skaičiai – 94000 – 96999.
Dar vėlesniu laikotarpiu 1938 m. liepa – 1939 m. rugsėjis (iki karo) registracijos numerio standartas buvo panašus kaip ir prieš tai buvęs: kvadratinis skardinis numeris (105 x 105 mm); raidė ir skaičiai 35 mm ir 20 mm storis 6 mm. ir šiame laikotarpyje Vilniaus vaivadijos numeris (94; 95; 96) nesikeitė.
Lenkijoje kariniams dviračiams buvo išduodami registracijos numeriai, kaip ir civiliniams dviračiams, tik skyrėsi spalvos ir buvo naudojama raidė ,,W“. Fonas juodas, o rėmelis, raidė ir skaičiai balti. Numerio struktūra: dvi eilutės – viršutinėje raidė ,,W", brūkšnelis ir vienas skaičius, o apatinėje eilutėje – 3 skaičiai.

[viktoras]

Vilnius ir Vilniaus kraštas 1920 - 1939 m. buvo Lenkijos priklausomybėje...

Romanai, patikslinsiu, Lenkijos sudetyje Vilnius buvo nuo 1922. Nuo 1920 iki 1922 buvo Litwa Srodkowa

[Romanas]

Kadangi iš kolegos Andžejaus gavau dovanų šį numerį, už ką esu jam labai dėkingas, noriu pratęsti prieškarinių Vilniaus krašto dviračių registravimo temą. Taigi, pusantro mėnesio atgal, dviračio numeris taip atrodė prieš restauravimą, tiesa, su nedideliais mano pakrapštymais viename šone.

[Romanas]

Pradėjus krapštyti ant numerio esančius ,,spuogelius", šveitinėti, įsitikinau, jog metalo būklė yra nepaprastai bloga ir nusprędžiau numerio atgaivinimo darbą patikėti profesionaliems restauratoriams. Įdedu porą numerio nuotraukų restauravimo proceso viduryje.

[Romanas]

Štai ir restauratorių sutvarkytas (konservuotas) numeris, kurį galima eksponuoti.

[virgas]

Gal isduotumet smulkesne tchnologija, kokios chemines medziagos buvo naudojamos jo esdinimui, pasyvavimui ir konservavimui?
Rezultatas tikrai puikus.

[Romanas]

Dėkoju Virgui už gerą ir aktualų klausimą. Kadangi ne aš pats atlikau darbus, tai teko išklausinėti restauratorę. Taigi, ji man kaip kunigui per išpažintį, kiek įmanoma paprastesniais žodžiais, nupasakojo visą konservavimo procesą.
Pirmiausiai buvo valoma mechaniškai (skalpeliu, įvairiais krapštukais), siekiant kuo labiau suploninti rūdžių sluoksnį ir vengiant subraižyti sveiką metalą. Kaip žinia, rūdys traukia drėgmę, pradeda plėstis, prasideda grandininė irimo reakcija, įtraukianti vis naujus sveikos geležies plotelius. Tokiu būdu buvo pašalinti aktyvūs rūdžių židiniai. Po mechaninių darbų, paviršius buvo nuriebalintas spiritu ir įtrintas 5 % spiritiniu tanino tirpalu. Po kiek laiko paviršius buvo konservuotas šiltu 4% kosmoloidu 80H vaitspirite. (Tai mokrokristalinis vaškas). Kita restauratorė geltonais ir juodais dažais tonavo paviršių. Kokie buvo panaudoti dažai negaliu dar pasakyti. Po šios procedūros, vėl pirmoji restauratorė šį numerį galutinai užkonservavo tuo pačiu šiltu kosmoloidu 80H.
Tiesa, tikriausiai pastebėjote ankstesnėse nuotraukose, jog numerio nugarinė pusė buvo sustiprinta specialiu sutankintu audiniu. Šis audinys buvo prisotintas polivinilbutiralio klijais ir jais priklijuotas prie numerio.
Jeigu būtų dar klausimų šia tema, - klauskite.

[virgas]

Atsakymas tikrai informatyvus, bet naudotu medziagu pavadinimai kelia pagarbia baime
http://www.kremerpigments.com/shopus/in ... duct=62800
Paziurejau, cia prekiaujama Kosmoloid ir daugybe kitu restauracijai skirtu medziagu. Ir kainos ikandamos...