Pradėti automobilių gamybą Udmurtijos sostinėje Iževske paskatino tuometinio generalinio komunistų partijos sekretoriaus Leonido Brežnevo pasisakymas apie Sovietų Sąjungos automobilių pramonę.
1965 metais įvykusio Komunistų partijos Centrinio komiteto posėdžio metu buvo svarstoma galimybė pirkti lengvųjų automobilių gamybos liniją iš FIAT koncerno. Leonidas Iljičius Brežnevas paklausė: „ar Sovietų sąjungos automobilių pramonėje viskas yra taip blogai, kad mes negalime patys pasigaminti lengvųjų automobilių, kurie galėtų konkuruoti su užsienio produkcija?“.
Vadovui buvo nedrąsiai paprieštarauta, kad problema yra modernūs varikliai ir technologijos. „Kaip tai?
Mes turime dideles automobilių gamyklas, mokslinius tyrimų centrus, projektavimo biurus, bet negalime sukurti gero variklio? Štai, pažiūrėkit, juk aviacijoje mes nė kiek nenusileidžiame vakariečiams...“.
Varikliai buvo surenkami „Ufimka“ aviacinių variklių gamykloje Ufoje, Omske gamino pavarų dėžes, o Tiumenėje – sankabas. Visos šios gamyklos buvo „Minaviaprom“ karinės aviacijos pramonės dalis.
Iki tol gamykla Iževske gamino sunkiąją karinę techniką ir motociklus. Anksčiau dar kelios motociklus gaminusios įmonės bandė persikvalifikuoti į automobilių gamybą, tačiau viskas baigdavosi fiasko.
Leonidas Brežnevas palaikė Ustinovo sprendimą dėl Iževsko gamyklos automobilių linijos atidarymo, tarytum nepaisydamas Kosygino, 60-ųjų metų ekonominės reformos autoriaus, inicijuotos ir praktiškai pasirašytos sutarties su FIAT. Taip rusai bent penkeriais metais anksčiau būtų gavę legendinius „Žigulius“.
Tačiau „Minavtoprom“ sprendimas buvo nesuvokiamas nomenklatūriniams komunistams. Visi šį projektą vertino neigiamai. AZLK gamykloje buvo pareikšta, kad neįmanoma perkelti gamybinės linijos iš Maskvos ir gaminti čia automobilius, ypač buvo priešinamasi naujesnio modelio „Moskvič 412“ variklių montavimui į seną kėbulą. Aviacinės gamyklos vadovai kritikavo „Moskvič“ dizainą. Savo iniciatyva jie sukonstravo variklį UZAM 412, kuriame buvo panaudota daug aliuminio detalių.
1965 metais išleistas oficialus įsakymas, kad Iževsko gamykla privalo pasiruošti gaminti lengvuosius automobilius. Kadangi ši gamykla iki tol gamino motociklus, ji turėjo įsisavinti naujas technologijas ir kelti darbininkų kvalifikaciją. Be to, reikėjo įveikti pasipriešinimą iš Maskvos MZMA gamyklos, kurios vadovai įnirtingai priešinosi „konkurentui“.
Reikalams pajudėjus, pirmųjų „Moskvič 408“ automobilių komponentai atkeliaudavo iš MZMA gamyklos Maskvoje – naujoje gamykloje juos reikėjo tik surinkti. Iki metų pabaigos buvo surinkta 300 automobilių. Iki 1967 metų gegužės išleista buvo apie 1000 automobilių. Tie patys agregatai vėliau buvo tiekiami į Bulgarijoje esančią gamyklą Lovečo mieste.
Po bandomųjų partijų, buvo nuspręsta pradėti masinę gamybą ir surinkti per metus apie 220 tūkst. automobilių. Tam 25 ha teritorijoje buvo pastatytas naujas cechas.
Automatizuojant gamybos linijas buvo bendradarbiaujama su „Renault“. 6 iš 40 gamybinių linijų automatizavo „Renault“. 26 linijos buvo nupirktos iš Vokietijos Demokratinės Respublikos. Tik 1970 metais Iževsko gamykla pradėjo gaminti automobilius, pradėjo veikti pagrindinis konvejeris.
Šiai gamyklai buvo keliami tokie pat kokybės reikalavimai, kaip ir „Volga“ gamyklai. Ambicingi dizaineriai siųlė naujus modelius ir konstrukcijas. Jie pirmieji pasiūlė hečbeko kėbulo automobilius, priekinių ratų pavarą, universalą su aukštu stogu, tačiau Ustinovui tapus Gynybos ministru, nebebuvo suinteresuotų žmonių, siekiančių šią gamyklą iškelti į Rusijos automobilių pramonės lyderius ir gamyklos vystymasis sustojo.
