Pirmąją Jawą pabaigiau, kaip pirmas blynas prisvilęs, bet tikrai geras, ne tiek, kiek rezultatu (išvaizda), bet kiek surinkimo kokybe (atlaikė kelionę iki Suomijos i vieną galą ~1250km), bei svarbiausia - įgyta patirtimi. Su Jawom užsiimdamas prisirinkau labai daug informacijos ir įgavau neišdildomos patirties, bei mano požiūris į restauracijas ir remontus kardinaliai pasikeitė. Visą tą laiką kaupdamas informacija, planuodamas po truputį, po truputį, ruošiausi didžiausiam, kol kas mano gyvenime remontui - tai šio balto, apkerpėjusio, gerai parūdijusio ir pelėsiais „pakvipusio“ Trabant'o remontui. Gal daug kas pasišaipėt ir pasijuokėt iš to mano „rimtumo“ ankstesniuose mano projektuose, bet dabar yra kaip yra, man tokie dalykai dabar atrodo rimta. Rimta ta prasme, kad manau pribrendau šiam reikalui. Jaunesniam būnant atrodydavo per vieną dieną sutaisai ir leki. Kai supratau, kaip iš tikrųjų, tai tokių dalykų kaip vieną vakarą sutaisai ir kitą jau važiuoji kaip su nauju net nebesapnuoju
. 
O kai mažas buvau ir Trabant‘ą užsinorėdavau taisyti rimčiau, bijodavau, kad sugadinsiu nepataisomai, ar išmėtysiu dalis, nebebus įmanoma surinkti Trabant‘o atgal, ir visa tai baigtųsi šio automobilio mirtimi 
. Ištikrųjų labai gerai, kad tokį instinktą turėjau, kitaip būčiau Trabant‘ą jau senai išbarstęs. Manau, tas baimės jausmas manyje atsirado ne iš oro. Taip buvo, nes su Trabant‘u mane dar 4 metukų berniūkštį ant skraito pasisodinęs vežiodavo Tėvo Dėdė ( vadinu jį seneliu, nes tikrasis senelis jau labai senai tada buvo amžinatilsis, o tėvas su savuoju dėde sutardavo taip gerai, kaip su tikru savo tėvu). Kol buvo gyvas, senelis pasakė, kad kai išeis anapilin, tą „baltą mašiną“ – Trabant‘ą paliks man. Tiesiog džiaugiausi tuo metu nesuprasdamas esmės. Po kelių metų nukamavo senelį vėžys... Tėtis parvarė Trabant‘ą iš Šiaulių į Mažeikius, ir dar kurį laiką pas su juo važinėjosi, nes ant gero, naujesnio automobilio taupėsi. Taigi, 2002 metais, būdamas 6-erių metų tapau naujuoju Trabant‘o savininku. Aišku tik tariamai, dokumentų juk nesutvarkysi tokiam amžiui. Kol buvo TA tėtis su Trabant‘u važinėjosi, vėliau pastatė jį sodyboje ir apmiršo. Oj, būdavo man tai pagrindinis žaidimų objektas. Gerai, kad nebuvau linkęs jo laužyti. Žinoma, gana greit jis man atsibodo, ten „ tas pats per tą patį“ – tas pats vairas, tie patys mygtukai, rankenėlės.. Taip Trabant‘as prastovėjo iki kol man suėjo 11 metų. Tą pačią vasarą tėtis perleido ir išmokė su mini‘iuku važinėt. Prasidėjo pirmieji jo tvarkymai. Atsiminiau ir Trabant‘ą tada. Pradėjau zysti, kad užvestumėm, vėliau ir kad pavažiuočiau. Jam prastovėjus gal 5 metus, užrūdijo vairo kolonėlė, dingo stabdžiai, dar kažkas... Man užteko tik sutvarkytos vairo kolonėlės ir užkurto variklio.. Pradėjau važinėtis su juo po sodybą ir aplink ją, baisiai smagu būdavo. Bet kai pradėjo brangti benzinas, ši pramoga tapo per daug prabangi ir Trabant‘as vėl apmirė, o tada dar Jawą pirmąją nusipirkau, prasidėjo jos „restauracija“... Prisimindavau Trabant‘ą, bet tik pagalvodavau: „ reikia daug pinigų, kad rimtai padaryti, o daryti arba rimtai, arba nedaryti“, vis dar jutau tą baimę... Ir štai, prisižaidęs su Jawomis, pakeliavęs, pamatęs čiut čiut pasaulio ir pabendravęs su visokiais žmonėm vėl atsiminiau palikimą.. Jau buvo 2014 metų lapkritis. Atidariau Trabant‘o dureles.. Toks dvėselėnos kvapas, graužikai apsigyveno „baltojoj mašinoj“ ir išėjimo neberado... Didžiulė drėgmė viduje, odinės sėdynes apipėlėjusios, visi kilimai šlapi, dar seni laikraščiai ant galinės sėdynės ir kitokie nereikalingi daiktai tiesiog belekaip išsvaidyti Trabant‘e, o jis ir taip nedidelis. Bendram vaizde šiūkšlynėlis. Tada įvyko sprogimas, pagalvojau – dabar arba niekada – ne tai jau gyvybės ir mirties klausimas. Maždaug susiplanavau viską ir puoliau tvarkyti pirmoj eilėj Trabant‘o. Išėmiau visus kilimus ir visus nereikalingus daiktus, kad niekas nebegertų drėgmės. Kilimus parnešiau į trobą, kad pradžiūtų. Po to, ėmiau tvarkyti vieną iš tėvo senais el. varikliais bei visokiom šiukšlėm užversto garažo. Planas parvaryti Trabant‘ą iš sodybos, į sausą garažą, prieš tai garažą sutvarkius. Garažo tvarkymas užsitesė dėl neplanuotų maišiusių dalykų, bet pavyko. Su Geriausio Draugo pagalba, parsitempiau Trabant‘ą iš sodybos į garažą 2015-01-17. Neįsivaizduojate, kaip buvo įdomu vėl važiuoti po tokios ilgos pertraukos - nors ir standžios vilkties traukiamam, bet su savuoju pačiu pirmuoju ir nepakartojamu vaikystės automobiliu.. Tiesa, bet ir baisoka, nes visas iškleręs, belekokiom padangom, drebėjo ir barškėjo visas kaip niekad – na juk jaudinosi, suprantama...Tokia štai istorija. Rašytojas esu nekoks iš tiesų, tad sveikinu tuos kurie perskaitėte ir kurie kažką supratore.
Dabartiniai vykdomi Trabant‘o remonto plano punktai:
1. Pabaigti tvarkyti garažą, kad būtų visiškai tuščias.
2. Pasijungti kaminą buržuikei (geležiniai krosniai)
3. Įsirengti garažą (įsirengti dažymo-smėliavimo įrangą, suvirinimo įrangą, pasigaminti rimtą darbastalį variklio, gr. Dėžės ir kitų dalių ardymui ir remontui, o garažo šonuose įvairaus dydžio lentynas dalims sukrauti.)
Šis projektas tikrai nevyks greitai, bet stengsiuosi jį vykdyti ne kiek greičio atžvilgiu, kiek kokybės, siekiant originalumo.
Tiek šiam kartui, žinoma, „laukiu nesulaukiu“ smerkiančiųjų, ar besišaipančių iš „niekam tikusių Trabant'ų“. Žinau, Trabant'ai aukšta kokybe nepasižymėjo, bet aš turiu įsitikinimą: kaip pasikloji taip ir išsimiegi, kitaip sakant, jeigu gerai/kruopščiai surenki tai gerai ir tarnaus + kai šis Trabant'as yra teoriškai ir praktiškai susimaišęs su didele dalimi mano istorijos tai manoji misija - jį atgaivinti antram gyvenimui.
Žinoma, bet kokius patarimus priimu ir apsvarstau, klausimus mielai atsakau.
Laukite tęsinio. Keletas nuotraukų.
!!! 
kelintu metu sis trabantas? Gerai, kad kebulas plastmastinis 
