Kai pirkau savo Volgutę, tai savininkams buvo sunku su ja atsisveikinti, vis prašė, kai suremontuosi - atvažiuok, aprodysi. Mieli tokie žmogeliai, už mašina ir manę tokį jauną sveikamarija bei rožančių
bandė sukalbėti, visą gyvenimą mokytojais pradirbę, religingi be galo. Kai paprašiau nusifotografuoti - tai abu sugūžėjo namo gražiau apsirengti, seniokas net batus užsidėjo, bo basas nuolat buvo :)
Kai Pobedą sutvarkysiu, irgi važiuosiu pas buvusius šeimininkus - į Rokiškį.
Juk dažnai tokiems žmogeliams tais laikais mašina būdavo viena per kelioliką metų ir jie prie jos kaip ir prisirišdavo... ir visai nesvarbu, jog mašina iš pagrindų pasikeičia
Jūs neturite teisės peržiūrėti failų, kurie yra prikabinti prie šio pranešimo.