Rieduva

[Kipshas]

1974 metai

1974 metų rugsėjo mėn. 13 diena. Prie Kauno Širdies ir kraujagyslių mokslinio tyrimo instituto esančio Kaune, Eivenių g. Nr.4 atrieda senoviniai automobiliai. Jų vairuotojai nedrąsiai renkasi didžiojoje auditorijoje pirmajame aukšte. Ilgai ruoštasi šiam susitikimui. Susirinkimo branduolys - septini senovinės auto technikos mėgėjai, atsivedę su savimi ir savo draugus-bendraminčius. Atėjo trylika vyrų besidominančių istoriniais automobiliais ir motociklais. Tiesa, užsiregistravo tik vienuolika, kiti nutarė pasilikti susirinkimo svečiais. Pradedamas senoviniu automobilių klubo steigiamasis susirinkimas. Į susirinkusius kreipiausi pranešdamas, kad šiandiena mes susirinkome tam, kad įkurti “Senų automobilių klubą”. Tada dar niekas nenagrinėjo kaip taisyklingai turėtų vadintis klubas ir jį vadinome paprastai, dar nebuvo sugalvotas terminas “senovinis” ar “istorinis” automobilis.

Susirinkusiems daug kalbėti nereikia. Daugeliui iš čia esančių tai ne pirmasis susirinkimas. Jau ne karta buvome susirinkę mažesnėmis grupelėmis ir diskutavome šio naujojo judėjimo klausimais. Tik keli iš susirinkusių rodė kiek didesnį entuziazmą, daugelis pasyvus, pritariantys viskam.

Kalba apie klubą prasidėjo beveik prieš pusantrų metų. Ši mintis man kilo po susitikimo su Latvijos senovinių automobilių klubo AAK prezidentu Viktoru Kulbegs. Siekiant išsiaiškinti klubo įsteigimo galimybes Lietuvoje prasidėjo mano kryžiaus keliai per valstybės klierikų kabinetus.

Norinčiųjų tapti klubo nariais skaičius po truputi augo. Štai jau yra septyni norintys tapti būsimojo klubo nariais. Tuo metu Latvijoje jau gan aktyviai savo veiklą organizavo Antikiniu automobilių klubas AAK ir kvietė mane dalyvauti jų renginiuose. Latvijoje šis judėjimas jau buvo įsibėgėjęs.

Įveikus pirmuosius biurokratinius barjerus, šią rugsėjo tryliktosios dienos popiete mes susirinkome, kad ir Lietuvoje turėtume savo senovinių automobilių klubą. Vienuolika užsiregistravusių vienbalsiai pritaria “Senų automobilių klubo” įkūrimui Lietuvoje. Tiesa, čia visi kauniečiai. Kai kam gal tai naujojo judėjimo pradžia, man tai tęsinys. Aš jau praminęs miesto Vykdomojo komiteto kabinetų slenksčius, ši darbą dirbau seniai, įrodinėdamas senosios auto technikos išsaugojimo būtinumą. Turiu pripažinti, kad mane suprantančiu sutikau ne taip jau daug.

Vienbalsiai nubalsavus dėl klubo įkūrimo, reikėjo išrinkti ir tuos kurie vadovaus klubo veiklai. Nors Latvijos klubas ir šiaip visų pasaulio senovinių automobilių klubai renka klubo prezidentą, bet TSRS tai nepriimta. Nutariame kaip ir Latvijoje oficialiai rinkti klubo pirmininką, kurį vadinsime prezidentu. Pasiūloma mane rinkti klubo pirmininku, t.y. klubo prezidentu. Steigiamojo susirinkimo metu buvo išrinka ir klubo taryba. Mano pavaduotoju techniniais klausimais buvo išrinktas B.Kvederavičius, pavaduotojas organizaciniais klausimais R.Ručinskas, iždininku išrinktas A.Ilgauskas ir sekretoriumi R.Palys. Na štai ir įkūrėme antrąjį tuometinėje TSRS senovinių automobilių klubą.

Visuomeninis “Senų automobilių klubas” buvo registruotas prie LTSR Automėgėjų draugijos.

Antrasis oficialaus klubo narių susirinkimas įvyko po poros savaičių. Į susirinkimą atvyko tik penki klubo nariai. Deja į antrąjį susirinkimą neatvyko net gi daugelis tarybos narių. Susirinkimai vyko kas dvi savaitės.Buvo nustatyta pastovi diena pastovus laikas – ketvirtadienis, 18 valanda. Kuo toliau, tuo mažiau žmonių ėmė rodytis klubo susirinkimuose. Pareigingiausias buvo A.Ilgauskas, nepraleidęs nei vieno susirinkimo. Supratau, kad reikia kažką daryti, reikia žmones plačiau informuoti apie klubą ir apie mūsų siekius. Pasisekė “pramušti” kad per televiziją būtų informuotą apie klubo atsiradimą Lietuvoje. Nutarėme pasireklamuoti ir Kauno tiesoje. Po šių akcijų į klubą ėmė rinktis nauji žmonės. Pirmuosiuose susirinkimuose buvusius ir dingusius visiems laikams dabar jau keitė nauji veidai, bet vis tik darbas klube vyko vangiai. Į klubą ėmė rinktis žmonės turintys palyginus naujus užsienietiškus bei tarybinius automobilius, todėl nutarėme klube įsteigti “inter” (tarptautinių) automobilių sekciją. Kuo toliau tuo aktyvesni žmonės ėmė lankytis klubo susirinkimuose. Bet vis tik viskas labai sunkiai sprendėsi. Norai ir siekiai buvo dideli, visi dirbo visuomeniniais pagrindais, vien entuziazmu padaryti kažką labai daug neįmanoma. Dabar jau į klubo narių susirinkimus pastoviai susirinkdavo ne mažiau dvidešimties žmonių. Klubas po truputi žengė pirmųjų savo oficialaus egzistavimo metų žingsnius. Reikėjo skubėti, nes pradėję domėtis dar esančiais senoviniais automobiliais pastebėjome, kad su kiekviena diena reti automobiliai buvę įmonėse ir organizacijose nurašomi ir sunaikinami. Reikėjo suspėti išsaugoti jų kiek galima daugiau.



2004 metai

Istorinės autotechnikos mėgėjų judėjimui Lietuvoje 30 metų

Ėjo aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Lietuvoje prasidėjo masinė automobilizacija, gatvėse daugėjo naujų automobilių VAZ,tuo metu simbolizavusių pakankamai aukštą technikos lygų. Vis daugiau žmonių ėmė domėtis automobiliais. Kažkaip savaime visuomenėje atsirado poreikis daugiau sužinoti apie automobilį, jo istoriją, pradėta kreipti dėmesį į tada dar gana dažnai sutinkamus Lietuvos gatvėse prieškarinės laidos automobilius ir motociklus. Ir štai 1974 metų rugsėjo 13 dieną kaunietis inžinierius Kęstutis Indziulas, subūręs vienminčius, Kaune įkūrė senovinių automobilių klubą. Tuometinėje TSRS tai buvo antrasis oficialiai įkurtas senovinių automobilių klubas. Klubo steigiamajame susirinkime dalyvavo vienuolika senovinės automototechnikos mėgėjų, iš kurių tuo metu tik 4 turėjo senovinius automobilius. Nors tada senosios technikos entuziastai ir nežinojo tarptautinių reikalavimų, steigiamojo susirinkimo metu klubo įkūrėjas K. Indziulas sakė: „ Senovinis automobilis – tai technikos istorijos paminklas, kuris turi būti išsaugotas kaip ir kiekvienas architektūros ar meno kūrinys“.Išrinktas įkurtojo klubo prezidentu, K. Indziulas paskelbė, jog pagrindinis klubo veiklos tikslas -išsaugoti dar išlikusius šalyje senovinius automobilius ir motociklus, su automobilizacija susijusiasrelikvijas, remontuoti, restauruoti senovinius automobilius bei motociklus, nekeičiant jų agregatų bei neperdirbant jų mazgų. Tik tai, išsaugodami senovinį automobilį originaliame stovyje, mes išsaugome to meto dizainerių vaizduotės ir darbo vaisių, mes matome kaip vieną ar kitą mazgą sugebėjo sukonstruoti to meto konstruktoriai, kokia buvo senoji automobilių gamybos technologija. Kiekvienas automobilis ar motociklas – tai konstruktorių, dizainerių, darbininkų kolektyvinio kūrybinio darbo rezultatas, tai to meto pasiekto technikos lygio rodiklis ir kuris turi būti išsaugotas toks koks jis buvo automobilio ar motociklo kūrimo ar gaminimo metu, jis negali būti nei pagerintas, nei pablogintas, jis negali būti iškreiptas. Tokios buvo pagrindinės įkurto senovinių automobilių klubo nuostatos ir jų buvo laikomasi visą klubo egzistavimo laikotarpį.

Prasidėjus realiai veiklai, klubo narių gretos sparčiai augo, todėl kluban ėmė burtis netik Kauno mieste gyvenantys automobilininkai ir motociklininkai. Greitai buvo įkurtos klubo sekcijos Vilniuje, Alytuje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose. Pradžioje jis buvo pavadintas „Senovinių automobilių ir motociklų klubas “Lituanica”. Deja šį vardą teko keisti, nes tuometinės Lietuvos valdžios jis nebuvo pripažintas. Klubui teko keisti vardą į „Lietuvos senovinių automobilių klubas “Rieduva”. Būtent šiuo vardukuris išgarsėjo ne tik respublikoje bet ir už jos ribų. Per pirmąjį savo veiklos dešimtmetį klubas organizavo aštuonis senovinių automobilių sąskrydžius, aktyviai dalyvavo renginiuose Latvijoje, Estijoje, Maskvoje, Leningrade, Minske. 1979 metais Rieduvos klubo nariai pirmieji iš tuometines TSRS su savo senoviniais automobiliais išvažiavo į užsienį, į Lenkijoje, Poznanės mieste organizuotą tarptautinį automobilių veteranų sąskrydį. 1989 m. klubo nariai su savo automobiliais ir motociklais sėkmingai dalyvavo ir Čekoslovakijoje Male Mesto nad Metuji vykusiame tarptautiniame istorinių automobilių sąskrydyje.

„Riedavos“ klubas kartu su Latvijos ir Estijos senoviniu automobilių klubais kūrė vieningą senovinių automobilių ir motociklų klasifikacijos bei vertinimo sistemą, ruošė reikiamus dokumentus šios veiklos plėtojimui savo valstybėse.Kaip ir Latvijos klubas AAK, „Rieduva“ dėjo daug pastangų, kad Lietuvoje būtų įkurtas senovinės automototechnikos muziejus. Deja, šie siekiai nesulaukė reikiamos tuometinės vyriausybės paramos. Nežiūrint į tai, buvo surinkta vertingų automobilių kolekcija, išsaugota vieta, kur nepriklausomoje Lietuvoje trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje buvo dedamas pagrindas šalies automobilizacijai.

Klubo nariai ne tik saugojo turimas istorines transporto priemones, restauravo jas, aktyviai dalyvavo renginiuose, bet ir organizavo ekspedicijas, kurių metu surado ne vieną Lietuvoje dar išlikusį senovinį automobilį bei motociklą. “Rieduvos” klubo nariai “ištraukėiš nebūties” seniausią iki šiol išsaugotą Lietuvoje 1918 metų laidos automobilį “Dodge four”. Klubo veikla paskatino domėjimąsi Lietuvos automobilizacijos istorija. Būtent „Rieduvos“ narys R.Žičkusieškojo ir radodokumentus apie pirmąjį 1896 metais į Lietuvą atgabentą automobilį. Populiarinantautomobilizmo vystymosi raidą Lietuvoje ir pasaulyje. Daug nuveikė klubo narys vilnietis Liucijus Suslavičius, kurio paruošti straipsniai buvo spausdinami ne tik Lietuvos laikraščiuose bei žurnaluose.

Praeito šimtmečio devintajame dešimtmetyje, pučiant nepalankiems pertvarkos vėjams, klubas bandė kovoti dėl Lietuvoje esančių istorinių automobilių bei motociklų išsaugojimo, jų išgabenimo į Vakarus apribojimo. Deja, tuometiniai įstatymai nebuvo palankūs nei istorinės technikos išsaugojimui, nei tokio klubo veiklai. Buvo būtina iš pagrindų keisti klubo veiklos principus, dėl to devintojo dešimtmečio pabaigoje klubo nariai sustabdė klubo veiklą, nes buvo būtina pasiruošti naujam šio judėjimo etapui.

Įžengus dvidešimt pirmąjį amžių, Lietuvos automobilistai ėmė burtis naujai susikūrusiuose klubuose Kaune, Klaipėdoje, Alytuje. Atėjo nauja automobilių technikos mėgėjų karta su savo idėjomis ir naujomis galimybėmis. Susibūrė ne tik senovinių automobilių savininkai, bet atsirado ir atskirų markių ar modelių automobilių mėgėjų klubai, kas praplėtė veiklos, išsaugant vertingus automobilius ir juos populiarinant, galimybes. Rieduviečiai pakvietė susivienyti naujai įsikūrusių klubų narius ir 2004 metais buvo įkurta Lietuvos istorinių automobilių ir motociklų mėgėjų asociacija. Asociacija toliau tęsia rieduviečių atliktus darbus, ruošia reikiamus dokumentus sėkmingam istorinių automobilių ir motociklų mėgėjų veiklos plėtojimui Lietuvoje.

[Kipshas]

Rieduvos automobiliai ir klubo nariai

1974 metai. Pirmieji klubo nariai demonstruoja savo automobilius prie Kauno sporto halės.
Fordd V 8 - Bielkiavičiaus, Mercedes Benz - Bartkevičiaus, Buick - Miškinio, Ople Admiral - Jaskio

[Kipshas]

Klubo nariai Bartkevičius ir Miškinis prie Bartkevičiaus automobilio Mercedes Benz kalbasi apie istorinius automobilius su susirinkusiais žiūrovais

[Kipshas]

Už dalyvavimą renginyje su automobiliu Mercedes Benz apdovanojamas klubo narys Bartkevičius. 1974 metai, Kauno rotušės aikštė. Toliau matosi plojantys klubo nariai Uliavičius, Miškinis, Bielkevičius.

[Kipshas]

medžiaga panaudota iš puslapio www.rieduva.lt

P.S.
beveik visos klaidos netaisytos

[Ramzis]

Jų susirinkimo dienai absoliučiai naujos transporto priemonės - šia dienai - oldtimer'iai. Laikas greitai bėga

[Djorge]

na jo laikas bega, masinos puna, zmones sensta, vien zo gyvenimas.