Volgu laidu aprasymas

[gazas69]

Senas geras ir naudingas Foxo straipsnis

Pirmoji laida

Gorkio Automobilių Gamykla (Горьковский Автомобильный Завод ) 5vairių modifikacijų automobilius M-21 «Volga” (nuo 1964 metų – GAZ-21) gamino nuo 1956 metų gruodžio iki 1970 metų liepos. Per šį laikotarpį automobilis ne kartą buvo modernizuojamas, pasikeitė ir išorinis apipavidalinimas.
Yra trys pagrindinės modifikacijos. Paprastai vadinamos: “žvaigždė”, “ryklys” bei “banginio ūsai”. Iš tiesų, gamykla keturis kartus keitė bazinio modelio indeksą. Be to, kiekvieną kartą pradedant leisti naujos modifikacijos modelį, būdavo pagaminama taip vadinamų “pereinančio” modelio partija. Pvz.: 1958 metų gale buvo gaminama Volga su 21B indeksu, tačiau su nauju priekiniu buferiu, vertikaliomis radiatoriaus grotelėmis ir t. t.
M-21 “Volgos” projektavimas prasidėjo 1953 m. Ji turėjo tapti M-21 “Pobeda” alternatyva, tik aukštesnės klasės ir brangesnė. Kaip pagrindas, buvo paimti “Pobedos” agregatai. Kai kurie iš jų buvo pilnai perdirbti, kiti pasiliko be pakeitimų. Kas dėl kėbulo, tai daugelis skaito, kad tai “Ford Customline” ar “Ford Mainline” kopija. Kai kurie šaltiniai teigia, kad gamykla buvo nupirkusi “Ford Mainline” tam, kad galėtų jį ištyrinėti. Šiaip ar taip, Volga” turi savo, į nieką nepanašią formą, ne tokią sunkią kaip Mainline. Skirtingai negu M-400 ar VAZ-2101 Volga nėra kokio nors automobilio kopija.
Prieš paleidžiant į gamybą, buvo išleista bandomoji prototipų partija. Iš išorės prototipai nuo pirmos laidos mašinų skyrėsi tuo, kad turėjo vertikalias radiatorių groteles (kaip antros laidos (skirtumas: prototipas – 10 vertikalių skylių, antroji laida – 16)). O pirmos laidos “Volgos” – panašios į Mainline (su žvaigžde). Taip pat ant prototipų buvo kitokia emblema bei buvo chromuotas priekinio stiklo apvadas. Žinoma, palyginus su “Pobeda”, “Volga” buvo dinamiškesnė ir komfortiškesnė, todėl jos gamyba prasidėjo po 3 metų nuo pirmojo eskizo.
Serijinės “Volgų” gamybos pradžia skaitosi 1956 metų gruodis. Buvo gaminamos dvi automobilio modifikacijos: bazinis bendro naudojimo modelis M-21Б, bei taksi modifikacija M-21Г. Nuo bazinio modelio taksi modifikacija skyrėsi tuo, kad vietoje radijo imtuvo buvo įmontuotas skaitiklis, žalios spalvos atpažinimo žibintu, sėdynės aptrauktos odos pakaitalu (bazinis modelis turėjo sėdynes aptrauktas kombinuotai: medžiaga + odos pakaitalas).
Į automobilius buvo montuojamas modernizuotas “Pobedos” variklis su padidinta iki 2432 cm3 kubatūra ir 65 a.j. galingumu.
Pirmosios serijinės “Volgos” buvo dažomos nitroemale ir pagamintos iš belgiško plieno.
1957 metų gegužį į “Volgas” pradėjo montuoti specialiai jai sukurtus variklius su viršutiniais vožtuvais. Taip pat pasikeitė ir galinio tilto konstrukcija. Po šių pakeitimų buvo pakeistas bazinio modelio indeksas į M-21B. Taksi modifikacijos indeksas pasikeitė į M-21A.

[gazas69]

Antroji laida

1959 metų pradžioje automobilio išvaizda labai pasikeitė. Buvo pakeistas radiatoriaus apiforminimas (16 vertikalių skylių), priekinis buferis bei pažibinčiai. Pradėtas montuoti naujas mažesnių gabaritų radio imtuvas. Gale buvo sumontuoti guminiai purvasargiai. Ant priekinės sėdynės nugarinės dalies buvo pritvirtinti minkšti laikikliai bei peleninė gale sėdintiems keleiviams. Galiniuose žibintuose buvo įtaisyti šviesą atspindintys elementai. Atsirado priekinio stiklo plovimo mechanizmas.
Be išorinių pasikeitimų, gamykloje atsirado naujų technologijų: kėbulai dabar buvo gruntuojami, juos panardinant į baseiną su gruntu. Tai žymiai padidino mašinos atsparumą rūdims.
Nauji modeliai gavo ir naujus indeksus: bazinė modifikacija - М-21И, eksportinė modifikacija - М-21К (skyrėsi nuo bazinės forsuotu varikliu bei chromuotu moldingu, kuris ėjo apatinėje durelių stiklo dalyje). Taksi indeksas nepakito - М-21А.
1960 metais pasikeitė ir elektros tinklo poliariškumas: į korpusą buvo pajungtas “minusas” (iki to laiko į korpusą buvo pajungtas “pliusas”). Pradėti montuoti teleskopiniai amortizatoriai vietoj svirtinių (kai kurie šaltiniai teigia, kad teleskopiniai amortizatoriai atsirado tik 1962 metais. Gali būti, kad 1960 metais buvo pagaminti bandomieji egzemplioriai su “teleskopais”) bei nauji tepalo filtrai. Buvo panaikinta centrinė tepimo sistema.
1961 m. Buvo modernizuota priekinė sėdynė (nuimtos nuo nugarėlės sulankstomos kojelės).

[gazas69]

Trečioji laida

1962 metais buvo atliktas paskutinis radikalus “Volgos” išvaizdos pakeitimas. Trečios laidos automobiliai skyrėsi radiatoriaus grotelėmis (36 vertikalūs plyšiai), buferiais, apačios dekoravimu, gamyklos ženklu, pažibinčiais, galiniais žibintais bei galinio numerio apšvietimo žibintu. Labiausiai į akis krintanti detalė, tapusi ir pačios “Volgos” simboliu, šokantis elnias taip pat išnyko nuo kapoto. Salono apdailai panaudotos naujos medžiagos. Kartu su nauju buferiu, priekyje atsirado ir buksyravimo kabliai. Stipriai modernizuotas buvo ir variklis – jo galingumas pakeltas iki 75 AJ. Patobulinta priekinė pakaba. Dabar jau visuose automobiliuose buvo montuojami teleskopiniai amortizatoriai.
Bazinė modifikacija gavo М-21Л indeksą. Taip pat buvo gaminami: М-21У su pagerinta apdaila, ir taksi automobiliai М-21Т (nuo 1963 metų taksi automobiliuose pradėtos montuoti dvi priekinės sėdynės vietoj “sofos”). Eksportinė modifikacija М-21М pasižymėjo chromo gausumu bei stilizuotais užrašais “Volga” ant priekinių sparnų. Po eksportinių mašinų kapotasi slėpėsi 85 AJ forsuoti varikliai.
Pradėti gaminti automobiliai su dešinėje pusėje įtaisytais valdymo elementais šalims, kuriose eismas vyksta kairiąja kelio puse. Jie gavo М-21П indeksą.
Kartu su trečiosios laidos pasirodymu, į gatves išriedėjo “Volgos” “universalai”. Bazinis modelis gavo M-22 indeksą. Eksportinis variantas žymėjosi M-22M. Kaip ir M-21M, eksportinis universalas turėjo daug chromuotų dekoratyvinių elementų bei forsuotą variklį.
22 Volgos buvo gaminamos ir kaip sanitarinės mašinos (М-22Б). Salonas buvo padalintas pertvara į vairuotojo ir sanitarinį skyrius. Pastarajame buvo įtaisyti neštuvai bei dvi sėdimos vietos. Vairuotojo skyriuje buvo sumontuotos dvi atskiros sėdynės. Imtuvas nebuvo montuojamas. Eksportinis sanitarinės mašinos variantas gavo М-22БМ indeksą.
1964 metais gamykla atliko paskutinę Volgos modernizaciją. Iš išorės niekas nepasikeitė. Automobilis gavo sustiprintus priekinius lonžeronus bei priekinių ratų guolius. Buvo modernizuota priekinė sėdynė: pažeminta pagalvė ir padarytas reguliuojamas atlošas. Padidintas salono šildytuvo galingumas, modernizuoti priekinio stiklo valytuvai. Variklio temperatūrinio rėžimo pagerinimui pakeista vandens pompos konstrukcija. “Universalo” modifikacijai sustiprintos lingės.
Žymint “Volgų” modifikacijas raidę M pakeitė sutrumpinimas GAZ – bazinis modelis buvo žymimas kaip GAZ-21R, taksi modifikacija – GAZ-21T.
Eksportui buvo gaminamos trys modifikacijos. GAZ-21US nuo bazinio modelio skyrėsi chromuotų detalių komplektu, variklis standartinis – 75 AJ. Modifikacija GAZ-21S nuo 21US skyrėsi galingesniu varikliu (80AJ) bei papildomu išoriniu galinio vaizdo veidrodžiu bei chromuotu išmetimo vamzdžio antgaliu. Šalims, kur eismas vyksta kairiąja kelio puse buvo gaminama modifikacija GAZ-21N, iš išorės panaši į 21S, tik kad bėgių perjungimo svirtis buvo sumontuota ant grindų.
Bazinis modelis su “universalo” kėbulu gavo GAZ-22V. Eksportinis modelis – GAZ-21G. Sanitarinė modifikacija – GAZ-22D.
1970 metų liepos 15 dieną nuo gamyklos konvejerio nuvažiavo paskutinė 21-oji “Volga”. Tai buvo GAZ-21US modifikacija. Per nepilnus 14 metų buvo pagaminta 638 875 automobilių M(GAZ)-21 bei jo modifikacijų.