Na tai va, pagaliau galiu ir savo mašinyte jums pristatyti. Pradžiai norėtusi papasakoti visą istoriją... kažkaip įstrigo ji man.
Na tą mašiną radau dar pernai, tik jos savininkas buvo prieš kelis mėnesius miręs, tai žmona sakė, kad kol metai nesueis, tikrai neparduos. Todėl dar pernai pasiūliau jos sūnui (jam ~40m.) iš viso neparduoti mašinos, o kartu sudalyvauti kur nors, nes sakau, turbūt brangi mašina, kaip tėvelio atminimas... na sūnus pasakė, kad jam jos nereikia...
Na šiemet, kai pradėjau ieškoti mašinos, tai prisiminiau. Susitikau su sūnumi, su žmona... na moterytė labai buvo nusiminusi, labai gaila jai buvo parduoti... na pabendravom, sakau, -Nebijok, močiut, tikrai į geras rankas atiduodat mašina, saugosiu ir prižiūrėsiu... stengsiuosi, kad kuo daugiau žmonių pamatytų.... o ji man sako: -Aš taip norėjau, kad sūnus ar anūkas(anūkui 22m.) pasiliktu, kaip prisiminimą, nes labai mano vyrui ji buvo brangi, bet, jiems tai nerūpi... na sako, sūneli, nuraminai... tai išsiskiriant net pabučiavo mašiną...
...tai va tokia istorija, kuri priverčia susimastyti apie vertybes...
Na tai prašom...
Jūs neturite teisės peržiūrėti failų, kurie yra prikabinti prie šio pranešimo.
Na o atvyksim, ko gero su ta pačia kompanija... :o) Juk su Volga, kaip ir vedybose... turi pavykti iš trečio karto... 
