Savivarčių GAZ-93 istorija

[AWD]

Pridedu A.Govoruchos straipsnį apie savivarčius GAZ-93
“ODAZ” GAMYKLOS ODISĖJOS
Aleksandras Govorucha

Šiandien, kai transportininkai eksploatuoja “mersedesus”, “manus”, “reno”. “volvo”, kai prie galingų vilkikų kabinamos “Schmitz”, “Krone”, “Kogel”,”Renders” ir kitų Vakarų Europos firmų puspriekabės, markę “OdAZ” tebeprisimena tik senieji, dar LTSR laikų automobilininkai. O juk gerą pusšimtį metų Odesoje, prie mėlynos Juodosios jūros pagamintos transporto priemonės sudarė žymią keliais važinėjusio transporto parko dalį.
Transporto priemonių gamyba svarbiausiame Ukrainos uostamiestyje prasidėjo dar paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais. Vos išvadavus miestą nuo vokiečių, jo pakraštyje nedelsiant išskyrė žemės sklypą, kuriame prasidėjo būsimos automobilių surinkimo gamyklos statyba. Iš kur tokia skuba, paklausite? Ar nebuvo svarbesnių darbų karo nuniokotame mieste? Darbų, be abejo, būta, bet tuo metu iš Irano į TSRS jau keliavo ten veikusių ir karinei situacijai pasikeitus demontuotų karinių sunkvežimių surinkimo gamyklų įrengimai, o sąjungininkų transporto laivai, iki viršaus pakrauti konteineriais su automobilių agregatais, jau plaukė Ukrainos krantų link. Po kelių mėnesių paskubomis apmokyti odesiečiai jau montavo sunkvežimius “Studebaker US6, “Chevrolet G7107”, visureigius pikapus “Dodge WC51”, tiekiamus pagal “lend-lease” susitarimus. Bet karui pasibaigus, amerikietiškų sunkvežimių surinkimas greit sustojo. Įmonė užsiėmė iš fronto gražinamų automobilių remontu, gamino rąstams pervežti skirtas vienaašes priekabas. Tik 1947 metais Maskvoje pagaliau buvo priimtas sprendimas, nulėmęs tolesnį OdAZ likimą – tuometinis TSRS automobilių pramonės ministras pasirašė įsakymą organizuoti Odesoje savivarčių gamybą. Pirmajame įsakymo punkte buvo parašyta: “Odesos automobilių surinkimo gamyklos direktoriui drg. Ruchadzei organizuoti automobilių – savivarčių sunkvežimio GAZ-51 bazėje gamybą, išleidžiant per metus 10 tūkstančių vienetų. Bazinius automobilius GAZ-51 surinkti gamykloje OdAZ iš agregatų ir dalių, tiekiamų Gorkio automobilių gamyklos.” Na, o sukonstruoti naujo savivarčio prototipą Maskva patikėjo Uralo automobilių gamyklai Miase. Savivartis turėjo būti pagamintas ir išbandytas iki 1947 metų spalio 1 dienos, po to kartu su visais brėžiniais ir technologine dokumentacija perduotas į OdAZ. Reikia pasakyti, kad tada į nustatytus terminus buvo žiūrima kaip į įstatymą. Tad savivartis laiku buvo pagamintas bei išbandytas NAMI specialistų, kurie įvertino jo konstrukciją teigiamai. Serijinės savivarčių gamybos pradžia - 1948 metų antrasis ketvirtis, iki metų pabaigos reikėjo pagaminti 3 tūkstančius savivarčių. Kol gamykla rengėsi gamybai, Maskva eilinį kartą peržiūrėjo planus ir padidino gamybos apimtį iki 20 tūkstančių savivarčių per metus. OdAZ turėjo įsisavinti tik hidraulinių pakėlimo mechanizmų ir kėbulų gamybą bei galutinį automobilių surinkimą, gi sutrumpintas važiuokles su kabinomis į Odesą pagal patikslintą planą turėjo tiekti GAZ.
Problema kilo, kai senuosius medinius cechus pabandė pritaikyti savivarčių montavimui – išaiškėjo, kad medinės perdenginių fermos įrengtos pernelyg žemai, todėl negalima sumontuoti jokių kėlimo mechanizmų. Bet Maskva skubino pradėti labai reikalingų naujose statybose savivarčių gamybą, ir metų pabaigoje surinkimo konvejeris pajudėjo, pirmieji savivarčiai GAZ-93 iškeliavo pas užsakovus. Pradžioje OdAZ turėjo daug ką užsakinėti kitose giminingose įmonėse. MAZ tiekė siurblius hidrosistemai, Kutaisio automobilių gamykla, pati dar tik statoma, gamino siurblio pavarai reikalingus reduktorius. Gamyklos ZiS ir GAZ pagal ministerijos nurodymą pagamino 50 štampų, Dniepropetrovsko automobilių gamykla – per 100 vienetų įvairių technologinių įtaisų. Kaip tai būna dažnai, naujos produkcijos įsisavinimas Odesoje vyko sunkiai. Daugiausia problemų kėlė hidraulinio pakėliklio detalių gamybos linija. Nieko nuostabaus – hidraulika visada reikalauja itin aukštos gamybos kultūros. Visgi per metus gamyklos konstruktorių ir darbininkų pastangomis dauguma problemų pavyko išspręsti, o kartu ir patiems įsisavinti iš kitur gaunamų mazgų gamybą, kas iš karto leido pagerinti GAZ-93 kokybę. 1950 metais dar nebaigtuose galutinai įrengti cechuose odesiečiai gamino po 60 savivarčių per parą. Gamykla pasiekė numatytą gamybos lygį – 20 tūkstančių automobilių per metus. Tačiau kaip tik tada ministeriją pasiekė pirmieji nepatenkintų savivarčiu vartotojų atsiliepimai, kurių srautas gerokai išaugo, pradėjus plėšininių žemių įsisavinimą. Kokybė transportininkus tenkino, jiems “užkliuvo” kas kita – nedidelė kėbulo talpa – tik 1,65 kūb. metro, kas trukdė pilnai išnaudoti ir taip nedidelį savivarčio kraulumą – 2 tonas. O žemės ūkyje, kur kroviniai dažniausia lengvi, savivartis darbo našumu gerokai nusileido net senajai “pusantratonei” – GAZ-MM. Be to, kėbulas buvo nesandarus, vežant grūdus, jie byrėjo pro plyšius galiniame borte. Todėl 1954 metais gamyklos konstruktoriai sukuria specialų žemės ūkiui skirtą savivarčio variantą su padidintos talpos mediniu kėbulu. Nauja buvo ne tik kėbulo konstrukcija su guminėmis sandarinančiomis tarpinėmis. GAZ-93D buvo pirmasis savivartis su kėbulu, turėjusiu jį sandariai uždengiantį sulankstomą dangtį. Prasidėjus serijinei gamybai, vėl prasidėjo problemos – medienos tiekėjai nesilaikė nustatytų standartų, kiekviena medienos partija buvo vis kitokia, tad kėbulų gamyba nuolatos strigo. O sąjunginė ministerija tik grasino nuobaudomis vadovams, bet realiai gamyklai niekuo nepadėjo.
Tad iš bėdų ropštis teko savo jėgomis. 1956 metais OdAZ pradeda naujo modelio savivarčio GAZ-93B, turinčio didelį – jau 3,2 kūb. metro talpos kėbulą su paaukštintais bortais. Jis pakeičia ant konvejerio abu ankstesnius modelius – statybinį ir žemės ūkio paskirties savivarčius. Nauji savivarčiai iš Odesos sudomina pirkėjus užsienyje. Prasideda nors ir nedidelės apimties – iki 1000 mašinų per metus – jų eksportas. Metų pabaigoje gamykla švenčia pirmąjį jubiliejų – pagamintas 100-tūkstantasis savivartis. Sekančiais metais pagaminamas rekordinis GAZ-93B kiekis – 21580 savivarčių. Jie dirba visoje TSRS, pačiose įvairiausiuose šalies ūkio srityse, nors dauguma mašinų siunčiama žemės ūkiui.
Ir štai tada, kai atrodytų, viskas pagaliau susitvarkė, Maskvą pasiekia vieno ekonomisto laiškas, kuriame motyvuotai įrodinėjama, kad kasmet vežioti iš Gorkio į Odesą 20 tūkstančių važiuoklių, o po to atgal – panašų skaičių savivarčių kainuoja tiek pat, kiek pastatyti naują savivarčių gamyklą kur nors arti GAZo. Speciali šį klausimą tyrusi Valstybės kontrolės komiteto komisija patvirtino laiško autoriaus apskaičiavimus. 1958 metais priimamas vyriausybės nutarimas perkelti savivarčių GAZ-93B gamybą į Saranską. Paskutinis GAZ-93B Odesoje buvo surinktas 1959 metų pradžioje.
Jau tada OdAZ žinojo, kad be darbo neliks – sparčiai augant tarpmiestiniams pervežimams, gamykla keičia specializaciją – įsisavina krovininių puspriekabių gamybą. Odesoje gaminami 7 tonų puspriekabės-furgonai OdAZ-784 darbui su vilkikais ZiL ir KAZ, 12 tonų puspriekabės-furgonai OdAZ-795 vilkikams MAZ, puspriekabės – refrižeratoriai OdAZ-826, puspriekabės gyvuliams pervežti OdAZ-857, nuo 1964 metų įsisavinamas pati masiškiausia TSRS 7,5 tonos puspriekabė – platforma OdAZ-885. Naujas užsakymas – 14,2 tonos dviašės puspriekabės OdAZ-9370, skirtos darbui su vilkikais KamAZ-5410. Jų gamyba pareikalavo įmonės rekonstrukcijos kad patenkinti tuo metų didžiausios pasaulyje sunkvežimių gamyklos poreikius.
Tačiau nors OdAZ ir buvo centrinio pavaldumo TSRS Automobilių pramonės ministerijos įmonė, Ukraina sugebėjo jos pajėgumus panaudoti savosioms reikmėms. Kai Kijevo elektrotransporto gamykla, tiekusi troleibusus Ukrainos miestams, pasiekė savo galimybių ribas, 1963 metais Odesoje imta gaminti nedideliems miestams skirtus troleibusus OdAZ-695. Faktiškai tai vėl buvo tik surinkimas. Iš Lvovo geležinkeliu atkeliaudavo autobusai LAZ-695 be variklių ir transmisijos. O Kijevo gamykla į Odesą siuntė elektros įrangą, kur OdAZ meistrai sukomplektuodavo troleibusus. Patys pirmieji naujus troleibusus – jų 1963 metais pagaminta tik 42 – išbandė odesiečiai, Kišiniovo ir Chersono gyventojai. Sekančiais metais surinkta jau 234 troleibusai, 1965 metais – 202 troleibusai. Bet…troleibusai kliudė plėtoti puspriekabių gamybą, tad atėjo komanda „iš viršaus“ troleibusų gamybą sustabdyti. Bet OdAZ-695 nebuvo vienintele keleivine transporto priemone iš Odesos. Panaudodami autobuso LAZ-695 kėbulą, gamyklos konstruktoriai sumeistravo 41 keleiviui skirtą hibridą iš krovininės puspriekabės važiuoklės ir autobuso kėbulo! Tokių OdAZ-869 pavadintų keleivinių puspriekabių (vilkikas – ZiL-130V1) pagaminta pora šimtų. Jos naudotos tiek maršrutuose, tiek kaip įmonių tarnybinis transportas.
TSRS subyrėjus, įmonės iki tol užimta rinkos dalis labai greitai sumažėjo iki minimumo. Šiandien ji dar gamina įvairių modelių priekabas ir puspriekabes, tačiau gamybos apimtis sumažėjo nuo kelių šimtų iki penkių - dešimties puspriekabių per mėnesį. Rusija – iki tol pagrindinis užsakovas – jos transportininkams reikalingų priekabų ir puspriekabių gamybą organizavo savo įmonėse, taip pasmerkdama OdAZ vargingam „vegetavimui“, kaip ir kitas Ukrainoje esančias automobilių gamyklas, kurios tik pastaruoju metu vėl ėmė dirbti pelningai. Gal ir OdAZ atsigaus..